Žalias glotnutis - šliurpis

Turiu gerą draugę vardu Edyta. Ji yra lenkų kilmės (Amerikoje visi patampa Amerikiečių tautybės, o tautinės ir kultūrinės šaknys - tai kilmė), mano vienmetė, irgi inžinierė, daug metų mes buvome bendradarbės. Labiausiai susidraugavome kai abi buvome nėštukės vienu metu. Per pietų pertrauką kiti inžinieriai bendradarbiai eidavo picos, sumuštinių, hamburgerių pirki, o mes į kitą gatvės pusę: jogurto, glotnučio, salotų. 

Dabar mūsų vaikai jau universitetuose, mes jau nebedirbame vienoje darbovietėje... Bet vistiek tęsiame tradiciją: bent kartą-du per mėnesį susitinkame kartu papietauti. Stengiamės viena kitą traukti iš namų, ieškome naujų restoranėlių, kur tiekiami sveikuoiški patiekalai, arba aplankome mūsų pamėgtas senas vietas, kur jau iš tolo savininkai ir padavėjai mums moja, prisimena tas "dvi išsipuošusias natūralias blondines", paliekančias gerus arbatpinigius. Dažnai mūsų pietūs pasibaigia vietinėje Glotnučių užeigoje - po vieną popierinį puodelį keliui iki namų. Išragavau ten visokius variantus glotnučių. Tačiau dabar aš visada renkuosi tik savo žalią receptą: su kriauše arba žaliu obuoliu, be banano - po sočių pietų norisi tik lengvo ir gaivaus gėrimo.

Turiu namie blenderį, tad kartais ir pati sau pasigaminu būtent šį savo pamėgtą glotnutį. Labai klausau savo organizmo pageidavimų, reakcijų. Kažkodėl vis mažiau organizmas prašo saldumynų, vis daugiau akys nori žalios spalvos dalykų.

Paruošimui reikia turėti blenderį. 

Produktai:

• 1 didelė sauja jaunų špinatų, arba lapinio kopūsto, mangoldų
• 1 citrina
• 1 ilgas "Angliškas" agurkas arba 2-3 trumpavaisiai
• 2 saliero stiebai
• 1 kriaušė arba žalias "Granny Smith" obuolys
• 1 puodelis (200 ml) šalto vandens arba ledukų

Paruošimas:

1. Visas daržoves ir vaisius nuplauname.  
2. Kriaušę arba obuolį pjauname į ketvirčius, pašaliname sėklalizdžius. Jei kriaušė ar obuolys neekologiškas, - nuskutame ir išmetame žievelę. Ekologiškų kriaušių ir obuolių paviršius nebūna nupurkštas parafinu, tad jų žievelės nereikia šalinti.
3. 2 cm kubeliais supjaustome citriną su visa žieve, pašaliname sėklas.
4. Taip pat 2 cm gabalais supjaustome salierų stiebus ir agurką.
5. Visus ingredientus sumalame blenderyje. Jeigu sunkiai malasi, pilame šiek tiek vandens. Reguliuojame vandens kiekį pagal norimą rezultatą, ar norite tirštesnio glotnučio, ar gaivesnio gėrimo. Aš mėgstu daugiau vandens. Skanaus ir gaivaus!

Štai aš ir Edyta atsitiktinai atsidūrėme reklaminės nuotraukos centre, nieko net nenutuokdamos.

Karštas prieskoningas sidras

Obelų tėvynė yra Centrinė Azija, o Europoje jos pradėtos auginti maždaug 1500 m. pr.m.e. Ištisus porą tūstantmečių obuoliai nebuvo valgomi, nebuvo išvestos naujos saldžių ir švelnių skonių veislės, obuoliai daugumoje buvo rūgštūs ir kartūs, nors sultingi. Fermentuotas obuolių sulčių gėrimas, vadinamas sidru, buvo vienintelis būdas obuoliams panaudoti žmonių mitybai. 

Sidro kilmė - Keltų ir Britų gentys. Tais laikais pietinė ir centrinė Europa, Juodosios jūros regionas mėgavosi vynuogių vynais, Baltijos jūros pakrančių gentys virė midų, o šaltesni kalnų regionai ir šiaurinė Europa irgi nedžiovino savo gerklių - eksperimentavo su obuolių sultimis ir taip sukūrė sau kitą gardų džiaugsmą - sidrą. 

Senovės Graikijoje ir Romoje pradėta obuolių selekcija, skiepijimai, išvestos vis naujos, skanesnės obuolių rūšys. Dabartinis sidras gaminamas iš įvairiausių obuolių rūšių, kurios visos skanios, visos valgomos. Sidras tapo ne vieninteliu, bet vienu iš daugelio būdų, kaip panaudoti obuolius. 

O karštas gėrimo variantas greičiausiai atsirado ten, kur buvo šalta, arba ten, kur reikėjo "gelbėti" pagedusį nevirtą sidrą (jauną obuolių vyną) ar obuolių sultis. 

Šiais laikais "Karštas obuolių sidras" skaitosi Amerikos virtuvės klasika. Angliškai šis gėrimas vadinasi Mulled Cider arba Spiced Apple Cider. Dažniausiai jis yra nealkoholinis arba mažai alokoholinis, verdamas iš šviežių obuolių sulčių arba jauno obuolių "vyno" (realiai ne iš vynuogių pagamintas gėrimas nekvalifikuoja būti vadinams vynu, nors ir būtų fermentuotas, su alkoholiu). Karštam prieskoningam sidrui pagaminti galima maišyti visus tuos obuolių gėrimus: šviežias obuolių sultis, pirktines sultis, obuolių "vyną". 

Mūsų šeimoje prieskoningą karštą obuolių sidrą labiausiai megsta vaikai. Rudens švenčių metu (Padėkos Diena, sūnelio, vyro gimtadieniai) verdame šį gėrimą iš šviežiai spaustų obuolių sulčių - toks sidras būna skaniausias, ir užkvepina namus citrinos žievelės, cinamono, egzotiškų prieskonių "kvepalais".

Rudenį galima šviežiai spaustų sulčių nusipirkti ir krautuvėse, jos būna tamsiai rudos, drumstos, atrodo kaip gira dideliuose plastikiniuose buteliuose. Verdant sidro spalva prašviesieja, šiek tiek išskaidrėja nes atsiskiria drumslės, ir gėrimas tampa labai gardus. Man sidras dažnai yra persladus, perdaug koncentruotas, tad aš jį sau skiedžiu tyru vandeniu. Jūs ragaukite ir sau nuspręskite, kokio saldumo jums patinka sidras, nealkoholinis ar su alkoholiu, skiestas vandeniu ar koncentruotas.

Taip pat laisvai galite pasirinkti prieskonius iš žemiau mano pateikto sąrašo. Čia variacijų yra begalės. Nenustebkite dėl piprų ir lauro lapų - man labai patinka būtent šis pasirinkimas. Nepadauginkite su žvaigždiniu anyžiumi ir gvazdikėliais, - šie prieskoniai gali užgožti sidro natūralų gaivumą. Visiškai nepatariu naudoti muškato riešuto. Internete rasite aibę receptų, kur karštas sidras gaminamas su muškatu - man šis prieskonis sugadina gėrimo skonį, tad nepatariu. Greipfruto karčią žievelę irgi ribokite, nebent jums pageidaujamas kartumas gėrime.

Aš nemėgstu puošti sidro vaisiais ar pridėti į taures prieskonių, kaip vaizduojama daugumoje internete esančių nuotraukų. Visų pirma kokybiški prieskoniai yra brangūs, ir juos kartą išvirus sidre galima rėtuke nuskalauti, išdžiovinti ir dar kelis kartus panaudoti ateities sidro virimui. O žmonių taurėse tie prieskoniai tiesiog tampa šiukšlėmis, ir dar gali žmogus užspringti. Be to, žmonės grįžta su taurėmis prie garuojančio puodo vėl ir vėl, tad visos tos šiukšlės taurėse tik gadina reikalą. Tinka nebent obuolio griežinėliai, kad pažymėti, jog tai gėrimas iš obuolių.

Paruošimui reikia turėti 5 litrų ar didesnį puodą su dangčiu ir antrą tokio pat tūrio indą, didelio skersmens  smulkų sietelį, samtį su koštuvu ant krašto, storo arba dvigubo stiklo taures - nes rankose karšto stiklo negali nulaikyti, arba tinka alaus bokalai su rankenom. 

Produktai:

• 4 litrai obuolių sulčių - nesaldintų, nerafinuotų, tinka ir naminis obuolių vynas
• 1-2 litrai vandens - nebūtinai
• cukraus pagal skonį
• šviežio ar džiovinto obuolio griežinėliai - papuošimui
• Romo - tinka bet kokia rūšis, užtenka po 30 ml vienai taurei "pagardinti" - nebūtinai

Prieskoniai (pasirinkite kas patinka):

• 1-2 cinamono lazdelės, tinka tiek tikras cinamonas, tiek ir Burmano pakaitalas
• 1-2 vnt. žvaigždinis anyžius
• 3-8 vnt. gvazdikėlių (kvapnusis gvazdikmedis)
• 1-2 vnt. lauro lapeliai
• 4-8 vnt. kvapiųjų pipirų
• 4-8 vnt. juodųjų pipirų
• sauja citrusų žievelių arba grižinėlių (citrinos, apelsino, mandarino)

Paruošimas:

1. Puode užviriname obuolių sultis ir paverdame 2-3 minutes. Sulčių tirščiai susikoncentruos į daugybę gumuliukų, o pačios sultys nušviesės, šiek tiek taps skaidresnės. Per sietelį karštas sultis nukošiame į antrą indą, puodo sieneles gerai nuplauname nuo prilipusių drumsčių. Tirščius iš sietelio išmetame. 
2. Vėl obuolių sultys grįžta į švarų puodą. Pridedame pasirinktus prieskonius iš sąrašo. Vėl užviriname, ragaujame. Jeigu trūksta saldumo, - pridedame cukraus, jeigu perdaug koncentruotas skonis, - pilame šiek tiek vandens.
3. Sumažiname liepsną iki minimalios, uždengiame puodą dangčiu ir paliekame taip pamažėle kunkuliuoti mažiausiai 30 min. Išjungiame ir paliekame šiek tiek atvėsti. Sidras geriams karštas, bet neturi apdeginti lūpų. 
4. Pilstome į taures samteliu, kurio šone yra koštuvas - prieskoniams sulaikyti. Puošiame obuolio skiltelėmis. Kas nori stipriau - sau šliūkšeli į bokalą šiek tiek Romo. Skanaus!

Taip atrodo mano labai smulkus sietelis - ant vielos žiedo balta filtravimo medžiaga. Lengvai nusiplauna.

Jau nukoštas sidras kunkuliuoja su priskoniais.

Pomelo saldainiai

 

Anskčiau mano skelbtas Kalėdinių Cukatų receptas yra čia; o dabar - iš citruso žievės pagaminti saldainiai!  

Šių metų Adventas ir Kalėdos - aš lovoje su gipsuota koja, mano duktė pluša virtuvėje, o sūnus ir vyras puošia namus, aš esu tik žiūrovas. Jaunoji karta visko daug išmoksta iš Youtube, atsakymus į gyenimo klausimus irgi randa internete. Visai nedaug reikalinga mama su jos patarimais. Daugiau reikalinga mamos šypsena ir džiaugsmas už savarankiškai priimtus gerus sprendimus, pasiekimus moksluose, gerai iškeptą pyragą, gražiai numegztą antklodę... Tačiau iš tikrųjų akies krašteliu suaugę vaikai mus stebi, ir tai, kaip mes elgiamės, kaip kalbame, kokias vertybes sau iškeliame gyvenime - visa tai turi įtakos mūsų vaikams ištisą jų gyvenimą.  

Aš rašau šeimos receptus didele dalimi būtent su ta viltimi, kad vieną dieną prireikus, mano vaikai, o gal ir ateities anūkai, galės rasti mano aprašymus ir pagaminti šeimos tradicinius valgius, kad išliks mūsų šeimos kulinarinis paveldas. Konkuruoju su interneto platybėmis, esu smiltelė smėlynų platybių dykumoje. Bet esu.

Šiuos saldainius šiandien paruošė dukra. Ypatingai prašmatnus, visiškai natūralus ir minimalistinis patiekalas, - būtent tokius labiausiai vertinu. Kažkuo primena marmeladinius saldainius arba turkišką Lokum, bet čia pagrindas - vaisius. Gaunasi sultingi, nelipnūs, gaivūs lyg vaisiaus gabaliukai trikampėliai ir kubeliai. 

Recepto pagrindas - pomelas, - tai toks didžiulis greipfrutas, jo labai stora balta žievės dalis, o skiltelių minkštimas tiesiog puikus, lengvai išardomas, nesutyžta, ypač patogu jį panaudoti salotoms, desertams. Apie pomelą jau anksčiau minėjau čia. Saldainių receptui pasirinkite kuo didesnį pomelą, tiks bet kokios spalvos: žalias, geltonas, rausvas, švelniai oranžinis...

Duktė pagamino šį desertą per 30 minučių. Kažkas nepakartojamo! Iškart į namus atkeliavo šventinė nuotaika.

Paruošimui reikia turėti daržovių žievelių skustuką, maždaug 2 litrų talpos dubenį, rėtį, peilį, nesvylamą gilią keptuvę. Išega: apie puslitris saldainių, užtenka pasidalinti 8 asmenims.

P.S. Jei jums patiko mano servavimo vazelė, tokias keturias pirkau iš Nespresso, vadinasi Affogato Bowls.

Produktai:

• 1 kuo didesnis pomelas (0.9-1.5 kg)
• 400 g (200-220 ml - nepilna stiklinė) cukraus

Paruošimas:

1. Pomelą nuplauname, nusausiname, daržovių skustuku nuskutame ploną paviršiaus žievelę. Ši žievelė gali būti panaudota virti "Prieskoningam obuolių sidrui" (Spiced apple cider - angliškai). Reika visiškai ją nuskusti, nes jei paliks kur spalvotos žievės lopinėlis - ten bus daug kartumo.
2. Nulupame baltą storą žievės minkštimo dalį - būtent jos mums prireiks saldainių gamybai. O atlikusias pomelo vidurio skilteles galima panaudoti viename iš mano anksčiau aprašytų receptų.
3. Baltą žievės minkštimą supjausmoe maždaug 2 cm kubeliais ar trikampėliais. Pamerkiame dubenyje su šaltu vandeniu. Plauname lyg kempinėles - švelniai paspaudžiant ir atleidžiant. Keičiame vandenį ir vėl plauname. 
4. Keptuvėje užviriname litrą vandens. Dedame ten "kempinėles", maišant paverdame 3 minutes, nukošiame per rėtuką. "Kempinėles" rėtuke nuplauname tekančio šalto vandens srove, lengvai išspaudžiame vandens perteklių. Šitaip bus iš dalies pašalintas žievelių minkštimo kartumas. Visiškai jo pašalinti nereikia, nes lengvas kartumas su cukrumi gerai dera.
5. Keptuvėje virš vidutiniškos liepsnos vienoje stiklinėje tyro vandens ištirpiname 400 g curaus, užviriname. Turi gautis kunkuliuojantis skystas cukraus sirupas. Į tą sirupą išdedame nuplautas "kempinėles". Vis maišant mentele verdame apie 10-20 min. Skystys keptuvėje turi pilnai išgaruoti arba susigerti į "kempinėles", kurios įgaus švelniai rausvai-oranžinę spalvą. Tačiau stebėkite, kad kempinėlės nepratėtų kepti! 
6. Išdedame paruoštus saldainius į gražų dubenį. Servuojame šaukštu, nes "Pomelo saldainiai" gaunasi gana drėgni. Tiekiame mažose vazelėse su mediniu smeigtuku.

Dienos šviesoje pomelo saldainiai atrodo taip. Labai graži spalva.

Čia yra recepto gamybos vizualizacija: pomelo candyy 🍬 full recipe in the description!!

Ėrienos koja lietuviškai

Kalėdoms kepta "Ėriuko koja", papuošta persiko puselėmis iš kompoto stiklainio.

Panašų receptą turi visos Europos ir Azijos tautos. Aš aprašysiu mūsų šeimos paprasčiausią ir skaniausią ėrienos kojos gaminimo būdą. Perku kuo didesnę visą koją, o ne tik kulšį (leg of lamb - angliškai). Šis receptas - tai mūsų šeimos dalies, kilusios nuo Panevėžio, tradicija. Mūsų šeimoje taip avieną ruošiame šaltuoju metų laiku, šventinėms ir ypatingoms progoms: Kalėdoms, Naujiems Metams, žiemos gimtadieniams.

Ėrieną valgo visų religijų, įvairių kultūrų žmonės, visi žavisi šios mėsos giliu skoniu, sotumu, nebent tik vegetarams ji netinka. Neveltui net ir kai kuriems alkaniems menininkams ėrienos koja suteikė įkvėpimo kūrybai:

Polis Sezanas "Ėriuko koja", 1866 m.

Pagal mūsų šeimos receptą ėriuko koją paskaniname paprasčiausiais lietuviškais prieskoniais ir marinuojame kambario temperatūroje apie valandą-dvi; po to mėsą kepame orkaitėje 2-3 val., priklausomai nuo mėsos gabalo svorio. Aš naudoju tik šviežias žoleles, vazonėliuose auginu rozmariną ir čiobrelį. Žinau, kad žmonės naudoja ir džiovintas šias žoleles. Man džiovinti rozmarinai ir čiobrelai visad atrodo netikę: stokoja skonio, bekvapiai, apdega ant mėsos ir tampa suanglėjusiais spygliukais. Tad nepatariu.

Į stalą ėrieną tinka tiekti su neriebiais garnyrais, tamsiai žalios ar ryškios oranžinės, raudonos spalvos priedais. Tai gali būti virtos ar orkaitėje keptos smulkios bulvytės, švelni bulvių košė, burokėliai (be jų neįmanoma ant lietuviško stalo), persiko skiltelės (lengvai apkeptos ar iš kompoto stiklainyje), raudoname vyne apvirtos kriaušės, orkaitėje apkepti jamsai arba saldžios bulvės (vadinamos bulvėmis, bet jos yra visai ne bulvės, teisingas pavadinimas "batatai"), ankštinės pupelės, šparagai, garinti brokoliai, troškinti mangoldai arba kale kopūstai...

Prie avienos geriausiai dera švelnaus skonio sausas ir tamsus raudonas vynas, kaip Pinot Nuar ar Merlot. Iš nealkoholinių gėrimų siūlyčiau obuolių sultis perpus skiestas tyru vandeniu. Rekomenduoju pasigaminti nesaldų punšą: granatų sultys+spanguolių sultys+obuolių sultys+tyras vanduo arba gazuotas vadnuo (zelceris).

Paruošimui reikia turėti didelę orkaitę, gilią skardą kepimui orkaitėje, grūstuvę prieskoniams, smailą 7 cm peilį - mėsai badyti, kulinarinį termometrą (toks metalinis spyglis, kuriuo pasmeigiama mėsa iki pat kaulo), labai aštrų ilgą peilį - iškepusiai mėsai pjaustyti. Išeiga - apie 10-18 porcijų.

Kepimas karštoje 190ºC (375ºF) orkaitėje skaičiuojamas pagal mėsos svorį - po 40 min. kilogramui. Rezultate gaunasi aviena pilnai iškepusi tik palei kaulo galą plonoje vietoje,  o storiausioje vietoje ir palei kaulą viduje - ružava ir su sultingu rausvu mėsos sultiniu. Be ružavo sultingo viduriuko mėsa skaitosi sugadinta, perkepta. Tad nerizikuokite ilgiau laikyti mėsą orkaitėje, negu paskaičiuotas laikas pagal svorį.

Produktai:

• 2.5-5 kg ėriuko koja su kaulu
• 1 galvutė česnako (10-12 skiltelių) 
• 3-5 šakelės šviežio rozmarino
• 1 Valg. Š. šviežio čiobrelio (nubraukti lapelius nuo stiebų)
• 2 Valg. Š. alyvuogių aliejaus
• 2 Valg. Š. balzamiko acto - nebūtinai
• 1/2 Valg. Š. rupios druskos
• 1/2 Valg. Š. šviežiai maltų juodųjų pipirų

Paruošimas:

1. Ėriuko koją nuplauname ir nusausiname. Mėsa turi būti maždaug kambario temperatūros.
2. Išlukštename česnako skilteles. Jų netraiškome. Česnako skiltelės turi būti sveikos ir kietos.
3. Smailu peilio galu kas 10-15 cm susmaigome mėsą beveik iki kaulo (aš padariau iš viso 12 skylių), iškart skyles praplatiname pirštu. Į kiekvieną skylę įspaudžiame po česnako skiltelę. 
4. Rozmarino lapelius smulkiai sukarpome žirklėmis. Grūstuvėje sutriname pipirus, druską, rozmariną ir čiobrelius. Prieskonius dubenėlyje sumaišome su alyvuogių aliejumi, jei pasirinkome - ir su balzamiko actu. 
5. Ėriuko koją iš visų pusių ištepame prieskonių tyre. Paliekame kambario temperatūroje 1 val.
6. Paruošiame 190ºC (375ºF) karštumo orkaitę.
7. Mėsą ant skardos pašauname į orkaitę ir kepame paskaičiuotą laiką pagal svorį (po 40 min. kilogramui). Vidury kepimo mėsą apverčiame.
8. Maždaug paskutinių 20 minučių kepimo metu virtuvėje pasklis skanus keptos mėsos kvapas. Iškepusi mėsa turi būti išorėje lengvai parudavusi, neapanglėjusi. Iškepusios avienos temperatūrą tikriname mėsos terometru, pasmeigę mėsą storiausioje vietoje iki pat kaulo. Sutikriname pagal šiuos rodiklius:

• 50°C (120°F) - pasžalė ėriena (rare lamb - angl.) - perpjovus kepsnio centre matyti raudonas viduriukas, bėgančios sultys šiek tiek su krauju. Tokiai mėsai tinka aitrūs padažai.
• 55°C (130°F) - vidutiniškai iškepta ėriena (medium done lamb - angl.) - perpjovus mėsos vidus rausvas, bėgančios sultys turi kiek rausvumo, beveik skaidrios - ši mėsa skani ir be padažo.
• 60°C (140°F) - pilnai iškepusi ėriena (well done lamb - angl.) - mėsa be ružavumo viduj, daugiau pilkšva, tekančios sultys visiškai skaidrios, be rausvumo. Jeigu neaiški mėsos kilmė ar šviežumas, tai saugiau ėrieną kepti iki šios temperatūros. Šiai mėsai greičiausiai prireiks padažo.

10. Prieš pjaustant, paliekame mėsą kambario temperatūroje "pailsėti" po kepimo 10-15 min. Kitaip pjaustant labai bėgs sultys ir mėsa taps mažiau sultinga. 

 

Man šiai mėsai jokio padažo nereikia. Bet jeigu labai norite padažo, tinka raudono vyno padažas, arba sutirštintų granatų sulčių padažas "Naršarabas" (Narsharab) - mačiau jį parduoda turkiško maisto parduotuvėje, ir jo Rimi yra.

Šią ėrienos koją kepiau be balzamiko padžo, tiekiau su persiko puselėmis iš kompoto ir keptais obuoliais.

Apie svogūnus ir česnakus

Jau seniai mintyse norėjau parašyti vien apie svogūnus. Kam kitam kaip ne man apie juos taip gerai išmanyti?

Mano šeimoje - svogūnai ir česnakai yra būtinybė, mėgstamiausia daržovė. Daugiausia iš visų dražovių pagal kiekį perkame svogūnų. Ir turime jų visada šaldytuve mažiausiai 4 rūšių. Vienas didelis stalčius šaldytuve yra skirtas bulvėms, kitas tokio pat dydžio stalčius skirtas svogūnų ir česnakų galvoms, o dar žalių svogūnų visa lentyna virš to stalčiaus. Tad svogūnų visada turime daugiau negu bulvių. Tiek ir suvartojame.

Svogūnų galvas patartina saugoti neišlukštentas, sausai ir šaltai, jokiais būdais ne uždarame plastikiniame maišiuke. Aš svogūnų galvas saugoju tiesiog atvirai šaldytuvo apatiniame stalčiuje, bet galima ir rudame popieriniame maiše jas laikyti. Prapjautą svogūno galvą dedu nupjauta puse ant plokščios mažos lėkštelės, į kurią įlašinu šiek tiek šalto vandens ir citrinos sulčių. Svogūnas pats savo svoriu prisispaudžia prie drėgno lėkštės paviršiaus ir lieka šviežias porą dienų net prapjautas. Svogūnų laiškus nuplaunu labai šaltu vandeniu, pašalinu gličias išorines dalis, visą puntelį suvynioju į popierinio rankšluosčio mažą gabaliuką. Saugoju šaldytuve pravirame švariame maišiuke arba plastikinėje pailgoje dėžutėje, skirtoje būtent svogūnams (tokios dėžutės parduodamos yra skirtos stalo įrankiams). Su svogūnais kartu viename stalčiuje galima saugoti česnakus ir įvairias paprikas, aitriuosius pipirus. Su kitomis daržovėmis svogūnai "nedraugauja". Mūsų šeimoje greičiausiai susinaudoja nuplauti, smulkiai supjaustyti svogūnai ir porai. Kiekvienai supjaustytai svogūnų rūšiai skiriu po mažą indelį su sandariu dangteliu.

Ypatingiausia svogūnų mylėtoja šeimoje buvo mano močiutė Ana. Ji balto svogūno galvą išlukštendavo ir valgydavo taip kaip žmonės valgo obuolius, tiesiog kąsdavo sultingo svogūno šoną dantimis ir mėgaudavosi. O dar didesniam pasigardžiavimui, jau prakąstu svogūno šoneliu dėbteldavo į druskos lėkštelę, - tam reikalui ji virtuvėje ant stalo turėjo mažytę porcelianinę lėkštelę. Kiti manytų, kad tokios dailios lėkštelės paskirtis yra mažas pyragaitis, šokoladu padengta braškė... Bet ne - tai buvo druska močiutės kasdieniam svogūnui. 

Mano antroji močiutė, sibirietė, buvo česnakų fanė. Josios virtuvės puošmena visada buvo dvi iš česnakų supintos kasos, pakabintos tamsioje vėsioje spintelėje: baltoji ir švieisiai violetinė, jų skoniai skiriasi. Baltieji česnakai švelnesni (nepikti), termiškai apdoroti - saldesni. O violetinių česnakų skonis žymiai turtingesnis, jie yra saldesni kol termiškai neapdoroti, bet praranda savo saldumą keptuvėje ar kunkuliuojančiame puode. Močiutės česnakai keliavo į visus jos daržovių ir mėsos patiekalus, sriubas, įdarus, arba tiesiog darydavome

Sibirinius sumuštinius: 

* duona, sviestas, paskleisti česnako ploni griežinėliai ir žiupsnelis druskos. 

Močiutė sakydavo: "Europoje daugiau pusės žmonių išmirė nuo marų ir kitų ligų, o sibiriokai gyveno, nes kasdien valgė česnaką, - tai mūsų natūralus antibiotikas." Dar močiutė turėdavo šaldytuve stiklainiuką marinuotų česnakų, vadindavo juos "Чеснок моченый". Tokie česnakai labai gardūs, nepikti, juos tik išlukšteni ir valgai cielas (suprask sveikas) skilteles prie mėsos, ypač tinka prie keptos kiaulinos šoninės, šonkauliukų, šašlyko.

Marinuoti česnakai "Чеснок моченый":

Šiam receptui tinka pieniniai arba pilnai sunokę česnakai. Pieniniai - tai jauni, liepos mėnesį iškasti česnakai. Česnakai turi būti švarūs, be žemių. Nulupame tik išorinę česnakų ploną lukštą, paliekame česnakų skilteles savo apvalkaliniame lukšte.

Pirmiausia paruošiame marinato nuovirą. Jį tiesiog  užviriname puode. Aprašyto kiekio užteks maždaug 300 g česnakų skiletėms padengti. Jeigu turite daugiau česnako, tai didinkite marinato kiekį. Marinato proporcijos tokios:

• 1 stiklinė (250 ml) vandens
• 2 Valg. Š. duskos
• 4 Valg. Š. obuolių acto (5% stiprumo), arba 2 Valg. Š. balto acto (8-9% stiprumo) + 2 arb. Š. cukraus

Sudedame česnakų skilteles į sterilų stiklainį arba tinka keramikinis indelis su dangčiu, tinka ir medinė bačkutė, tik ją reikia gerai išplauti trinant rūpia druska, po to palaikyti virš karštų garų apie 10-15 minučių. Kaip prieskonius pridedame pasirinktinai, ką mėgstame ir ką turime po ranka iš sekančio sąrašo:

• serbento lapeliai
• vyšnios medžio lapeliai
• krapų stiebai ir sėklos
• lauro lapeliai
• juodieji pipirai
• garstyčių sėklos

Užpilame česnakų skilteles karštu marinatu, neturi būti visiškai verdantis marinatas, gali šiek tiek atvėsti. Lengvai pridengiame dangteliu - paliekame plyšelį orui, ir pastatome 1-2 dienoms vėsioje vietoje. Po poros dienų jau sandariai užsukame dangtelį ir statome į šaldytuvą. 

Pagal šį česnakų skiltelių marinavimo receptą galima atskirai marinuoti ir česnakų žiedkočius. Analogišką receptą radau ir "Kūmutės virtuvėje".

Kitas žymus šeimoje svogūnų mylėtojas yra mano sūnus. Jis pradėjo valgyti svogūnus nuo ankstyvo amžiaus, kai tik dantukai pradėjo dygti, jau rankutės stverdavo nuo stalo žalio svogūno plunknelę ir į burną. (Realiai vaikams galima duoti termiškai apdorotus svogūnus jau nuo 6 mėnesių amžiaus.) Man įsiminė vienas įvykis. Sūneliui buvo gal 2 su puse-3 metukai. Ėjome apsipirkti į maisto krautuvę; pasodinau jį parduotuvės vežimėlio krepšiuke - taip saugiai leliukus motinos sodina dilelėse krautuvėse. Ir keliaujame mes į daržovių skyrių. O mano sūnelis iš tolo pamatęs violetinius svogūnus pirštuku rodo ir šaukia: "mama, mama, ten svogūnai!". Aš lekiu kur užrodė vaikas, kraunu maišą violetinių į vežimuką. O sūnus jau vėl šaukia ir vėl rodo: "mama ir rudus paimk!" Jau kraunu ir rudais lukštais: sladžiuosius šviesenius, piktuosius tamsesniais lukštais. Vėl vaikas šaukia: "mama ir mažiukus reikia!" Tuoj aš stveriu mažiukus šalotus. O sūnus jau užuodė svogūnų laiškus bei porus ir vėl šaukia: "reikia grįžti, praleidome žalius!" Aš jau darau vežimuku U-turną (apsisukimą) ir čia pamatau stovinčius sustingusius ir iš nuostabos lengvai prasižiojusius kelis pirkėjus, kurie matomai jau ilgiau minutės stebėjo mūsų apsipirkimo sceną. Nežinau ką jie pagalvojo, gal jog motina badu marina vaiką tiek, kad jis net svogūnus noriai valgo. Tikrai niekas nepagalvojo, kad tai gali būti šeimoje tokia genetika. 

Mano sūnaus mėgstamas "Svogūnų padažas kiaušiniams". Receptas čia.

Svogūnai yra plačiai prieinami labai maistingi Alliaceae šeimos augalai, tai pačiai grupei priklauso ir česnakai bei porai. Yra daugybė svogūnų rūšių, kurios skiriasi ne tik išvaizda, bet ir skoniu: geltonieji, raudonieji (mes juos vadiname violetiniai), baltieji, askaloniniai (šiuos mes vadiname šalotais), saldieji "Ispaniški" (šviesiai rudų lukštų), piktieji (tamsesnių rudų lukštų) ir t.t. Iš laiškinių sogūnų populiariausi yra žalieji, laiškiniai "česnakai", porai, laukiniai svogūnai, plačialapiai česnakai.

Svogūnų ir česnakų visos dalys yra naudingos. Valgome svogūnų ir česnakų "galvas" ir žalius lapus, jie yra maistas ir natūralus vaistas. Svogūnų ir česnakų žiedais puošiame šventinius patiekalus - jie irgi valgomi. Svogūnus valgome šviežius, marinuotus, verdame sriubose, kepame, troškiname, džioviname ir naudojame kaip prieskonį padažuose.

Svogūnų lukštų nuoviras yra kartus, bet jo nedideliu kiekiu galima suteikti gražesnės gelsvos spalvos patiekalams, pvz. labai šviesiam vištienos sultiniui. Svogūnų lukštų nuoviru marginame kiaušinius Velykoms, taip pat galima dažyti audinius. Mano Sibiro močiutė naudojo svogūnų lukštų nuovirą uždegimams gydyti, plaudavo juo odą, kur buvo ekzema, sėdėdavo dubenyje šilto svogūnų lukštų nuoviro - taip gydė šlapimo pūslės uždegimą. Svogūnuose ir česnakuose esantys sieros junginiai, tokie kaip tiosulfinatai, teikia didelę naudą sveikatai, veikia priešvėžiškai. Daugiau apie svogūnų naudą rasite plačiajame internete, aš čia tik dalinuosi savo šeimos paslaptimis.

Noriu paminėti kelias mažiau aprašytas svogūnų rūšis. 

Perliniai svogūnai

Tai maži, švelnaus salstelėjusio skonio, kąsnio dydžio apvalūs svogūniukai. Jie būna balti, raudoni arba auksaspalviai. Perliniai svogūnai puikiai tinka troškiniams, kepsniams, apkepams, arba marinuoti kaip garnyras ir alkoholinių gėrimų kokteiliams. Jie neatsiejami nuo tokių prancūziškų patiekalų kaip "Burgundiškas jautienos troškinys" arba "Navarietis". Kas nežino kaip išlukštenti perlinius svogūnus, tiesiog jų neperka. Tačiau juos labai lengva nulupti, reikia juos tiesiog rėtuke greitai nuplikyti verdančiu vandeniu ir po to iškart įdėti į dubenį su ledukais. Arba aš dažnai perku maišuose šaldytus jau išlukštentus perlinius svogūnus. Jie visiškai puikūs išlieka troškiniuose.

Vidalia svogūnai

Kaip yra tikras šamapanas tik iš Šampanijos regiono, taip yra Vidalia svogūnai tik iš Džordžijos valstijos. Mano šeimoje - tai mėgstamiausia svogūnų rūšis, mes esama fanatai. Visada ieškau šio pavadinimo parduotuvėje. Dėl savo sultingumo Vidalia svogūnai nesilaiko per žiemą, jų būna nusipirkti tik nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens. Vidalia svogūnų galvos užauga tiesiog milžiniškos, lukštai šviesiai geltoni, trapūs, byrantys nuo svogūno, o vidus labai švelnaus skonio ir sultingas. Vidalia svogūnų laiškai stambūs, traškūs, sultingi, nepakatrojamo salstelėjusio gardumo.

Vidalia svogūnai geriausiai dera švelnaus skonio salotose, jie neužgožia kitų skonių, nedominuoja. Labiausiai juos mėgstu ant sumuštinio, tiesiog pakišu Vidalia svogūno po sūriu ar po dešra. Labai juokinga nustebinti svečius, ypač tuos, kas nekenčia svogūnų. Reik tik įkalbėti paragauti vieno sumuštinio ar salotų kąsnelio, ir žmonės tiesiog nustemba - tai būna pirmas gyvenime svogūnas, kurį jie pamėgsta. Tad kas turite savo daržus ar sodus, arba vazonėlius balkone, labai rekomenduoju nusipirkti Vidalia svogūnų sėklų. Tai jau nebus tikra Vidalia, reikės savo pavadinimą sugalvoti. Analogiškai yra Lietuvoje gaminamas puikus šampano pakaitalas - putojantis vynas Alita Muscat. 

Laiškiniai "česnakai" yra svogūnai

Čia lietuvių kalbininkai apsimovė ir svogūnus pavadino česnakais. Laiškinių "česnakų" (chives - angliškai) ir česnakų lapų (garlic leaves - angliškai) yra skirtinga lapų forma, ir skonis labai skiriasi. Vienų lapai yra apvalūs ir tuščiaviduriai (cilindro/vamzdelio formos), panašūs į mažus žalius šiaudelius, skonis labai žoliškas, o antrų - plokšti, juostelės formos ir tvirti lakštiniai lapai, skonis kaip švelnaus česnako. Paprastieji laiškiniai "česnakai" (Allium schoenoprasum) yra „svogūnų pusėje“ su tuščiaviduriais lapais, o česnakai (Allium sativum) ir česnakų laiškai (Allium tuberosum) yra „česnakų pusėje“ ir turi plokščius, tvirtus lapus. 

Kol jauni ir minkšti, česnakų lapai gali būti naudojami kaip ir laiškinai "česnakai" švieži, juos geriausia karpyti žirklėmis, kad išsaugoti formą ir traškumą. Jie labai tinka ant kiaušinio (bet kokiame jo nesaldintame pavidale), salotų, mini sumuštinių, sriubose, jais apibarstę puošiame įvairius patiekalus. Taip pat abu dalykus, tiek laiškinius "česnakus" , tiek česnakų laiškus smulkiai sukarpius galima išdžiovinti. Jeigu turite dehidratorių, tai tokie žalumynai išliks beveik nepraradę spalvos ir skonio net sausame pavidale. Tačiau sunokę česnakų lapai yra kieti, jų briaunos pjaunančios odą, struktūra šiek tiek "guminė". Tokie česnakų lapai tinka troškiniams, marinavimui, azijos patiekalams. Palyginimui laiškiniai "česnakai" niekad netampa kieti, tiesiog nudžiūsta pernokę ir kietumo nesulaukę. 

Porai

Poras yra švelnaus, salstelėjusio skonio svogūninių šeimos augalas, vertinamas dėl išskirtinio skonio ir aromato, spalvos, traškios struktūros, ir dar porai žymiai ilgiau išlieka švieži, lyginant su laiškiniais žaliais svogūnais. Jau ir nereikia čia minėti apie stebuklingą porų naudą sveikatai. Aš pradėjau dažniau porus pirkti negu laiškinius svogūnus, ir dabar patiekaluose, kur receptas reikalauja žalių svogūnų laiškų - dažnai naudoju porus.

Kiek žinau, žmonės vengia porų vien dėl to, jog nežino kaip juos išplauti, kaip pašalinti tarp lapų esančias žemes ir tam nesunaudoti 50 litrų vandens. Mane išmokino porus plauti mano teta Nijolė iš Čikagos.

Žirklėmis nukerpame apžiūvusias porų viršūnes, pašaliname praradusius ryškią spalvą išorinius lapus. Dabar porus daliname į dvi dalis: nupjauname tamsiai žalią lapijos dalį nuo baltai-žalsvų kotų. Į didelį dubenį pilame šalto vandens. Kiekvieną tamsiai žalią lapą plauname trindami pirštais iš abiejų pusių, panardinę dubens vandenyje. Dabar nuplautus lapus galima rėtuke trumpai nuskalauti šaltu vandeniu. Nusausiname iš abiejų pusių valydami popieriniu rankšluosčiu. Šiuos lapus aš supjaustau pirma plonomis juostelėmis, po to kubeliais. Saugoju šaldytuve indelyje su dangteliu, jie išlieka puikūs 2 savaites. Naudoju juos salotose, sriubose, troškiniuose, ant sumuštinių. Tiesiog gaila jų virti, kuo šviežesni jie, tuo skanesni.

Porų kotus nuplaunu kaip agurgus po šalto vandens stove. Žalsvą galą kiek įmanoma pirštais šiek tiek praskleidžiu, kad pašalinti smėlį. Tas smėlis ar žemės būna tik 2-3 išorinių lapų sluoksniuose. Arčiau šerdies porai yra natūraliai visiškai švarūs, ten plauti nereikia. Drėgnus nuplauts kotus visus kartu įvynioju į popierinio rankšluosčio gabaliuką (kuris liko drėgnas nuo porų lapų šluostymo), dedu į švarų indelį su dangteliu (tiks ir maišelis). Saugoju šaldytuve 2-3 savaites. Pjaustau kai yra poreikis: apkepinu porų kotų griežinėlius prie kiaušinienės, naudoju juos "Kyše" ir "Fritatoje", prie visokių keptų patiekalų, kur reikia džiaugsmingo pagražinimo. 

Beja, visos poro dalys tinka labai skaniai "Višisvaz" sriubai virti.

Baltieji svogūnai

Taip vadinami baltų išorinių lukštų svogūnų galvos. Tai yra universaliausia rūšis: nei jie perdaug aštrūs (mes sakome "nepikti"), nei perdaug saldūs, visai neturi kartumo, būdingo violetiniams (rudoniesiems) svogūnams, labai kieti ir išlieka traškūs susmulkinti. Baltieji svogūnai geriausiai tinka šviežioms salotoms ir mišrainėms. Patariu juos naudoti ruošiant "Baltą mišrainę", "Žaliąją salsą" ir "Salsą Piko", "Guakamolę". Vienintelis baltųjų svogūnų neprivalumas - jie neišlieka švieši tiek pat ilgai, kaip kitų spalvų svogūnų galvos.

Tai yra laukiniai svogūnai (ramps - angliškai).
Juos ir daug kitų svogūnų naudoju recepte "Žalioji Indijos liepsna".

Linkiu jums visiems geros sveikatos ir sėkmingo svogūnavimo. Kad kiekviename darže, balkone, ant virtuvės palangės augtų svogūnai ir česnakai. O vaikučiams, kurie dar nepamėgo svogūnų, skaitykite vakarias knygą "Čipolino nuotykiai". Aš šią knygą jau nuo 3 metų amžiaus myliu - kiek save atsimenu. Vaikystėje turėjau būtent tokią raudoną knygą, kietais viršeliais, labai gražūs paveiksliukai viduje:

 

Ramen

"Ramen" - tai kinietiškų tradicinių patiekalų pagrindu paruošta japoniška sriuba. Patiekalas realiai atsirado tik 20 amžiaus pradžioje, bet Azijos patiekalų žinovai jį sieja su panašiais 19 amžiuje žinomais makaronų patiekalais. Šiuolaikinis "Ramen" - tai ypatingai populiarus patiekalas, kurio variantą galima nusipirkti už dolerį putplasčio puodelyje, arba už penkiasdešimt - prašmatniuose Ramen Namuose. Tačiau kaip sako mano kinietė draugė Xiao: "nėra pasaulyje restorano, kuriame maistas būtų skanesnis negu azijietės šeimininkės namuose". Ir tai tikra tiesa, kas vaišinosi azijiečių šeimose, tie žino.

Aš norėjau atrasti / išrasti savo namams tobulą "Ramen" variantą, pagal mūsų šeimos mėgstamus skonius, ir kad patiekalas būtų be chaltūros, kurio pavalgius galima būtų pasikrauti energijos visai dienai, kad ta sriuba ir ligonį iš patalo prikeltų. Gavosi variantas, vertas šventinio stalo. Juo čia su jumis ir dalinuosi.

"Ramen" pagrindas yra buljonas (sultinys). Jis skiriasi nuo Europos sultinio būtent dėl jame naudojamų prieskonių ir sūrumo šaltinių. Sūrumo šaltiniai, pasirinktinai vienas variantas:

• "Šio ramen" - paskanintas druska, skaidraus šviesaus sultinio variantas;
• "Soju ramen" - paskanintas sojos padažu, rudo skaidraus sultinio variantas;
• "Miso ramen" - miso tyre paskanintas, drumstas šviesiai rudo sultinio variantas;
• "Tonkocu ramen" - ilgai virtų kiaulienos kremzlių ir kaulų pagrindu paruoštas šiek tiek drumstas sultinio variantas.

Daši - svarbus paskaninimas Azijos sultiniams, tam ypatingam skoniui sukurti, kuris vadinamas Umami. Daši yra prieskonių mišinys, dažnai parduodamas popieriniuose pakeliuose, kaip arbata. Jo ingredientų pagrindą sudaro kombu jūržolė ir džiovinto fermentuoto tuno trupiniukai. Mano duktė, kuri yra "Miso sriubos" meistrė, visada naudoja pirktinį džiovintą kombu jūržolės lapo gabalą. Aš nusipirkau ir naudojau Daši pakelius.

Verdant kombu jūržolę, būtina žinoti vieną paslaptį: negalima jos pervirti, negalim virti ilgiau negu 3-4 minutės. Pradžioje verdama kombu jūržolė išskiria ypatingą mums reikalingą Umami skonį, o ilgiau verdant - kartumą. Tad visada dėkite Daši pakelį ar tiesiog jūržolės lapą į jau verdantį vandenį ir stebėkite laiką: ne ilgiau 4 min.

Mirin vynas - nebūtinas, bet pageidautinas ingredientas, kuris papildys Umami skonio harmoniją. Tai yra ryžių vynas, kuriame yra druskos. Taip taip: lengvai sūrstelėjęs vynas. Mirine išlaikytas Azijoje taip svarbus saldumo ir sūrumo balansas, kai žmogus negali pasakyti, ar skonis yra daugiau saldus, ar sūrus. Jeigu negausite nusipirkti Mirino, vietoje jo tinka Sakė arba tiesiog saldus baltas vynas. Druską Ramen patiekale reguliuojame pagal savo skonį, tad Mirino sūrumas šiuo atveju mums nesvarbus.

Na ką gi... Važiuojam! Mano recepte buljonas visiškai skaidrus, aš sojos naudojau tik 1-1.5 arb. šaukštelio, kitur recepte pasirinkau druską. Man nepatinka, kai sojos padažas užgožia kitus skonius. Paruošimui reikia turėti didelį (5 litrų talpos) puodą - sultiniui virti; mažą (1.5-2 litrų talpos) puodą - kiaušiniams virti; didelę keptuvę (geriau špižinę) - grybams ir kiaulienai kepti; molinį indą su dangčiu - keptai mėsai patiekti, lentutę ir gerą peilį (kaip Santoku) - pjaustymui, gražią didelę lėkštę - šviežioms daržovėms patiekti. Darbas ir tuo pat metu virimas užtruko apie valandą. Išeiga apie 8-10 porcijų.

Produktai:

• 1 pakelis Daši prieskonių.
• 1 kg kiaulienos nugarinė arba bet kokia kita mėsos dalis
• 0.5 kg vištienos šlaunelių abra bet kokia kita dalis
• 0.5 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
• 1 Valg. Š. druskos
• 1 arb. š. susmulkinto imbiero
• 1-2 arb. š. sojos padažo - nebūtinai
• 0.5 arb. š. čili pipirų krislelių - nebūtinai
• 100 ml šviesaus (rafinuoto) sezamo sėklų arba alyvuogių aliejaus
• 230 g (1 pakuotė) šitakių arba miško grybų
• 230 g (1 pakuotė) pievagrybių (skanesni tamsūs)
• 1 galvutė (7-10 skiltelių) išlukštento česnako
• 3 Valg. Š. Mirin vyno - nebūtinai
• 5 vnt. vištų kiaušinių
• 300 g (2 ryšeliai) žalių svogūnų laiškų (gali būti poras)
• 1 vnt. halapenjo (jalapeño) pipiras 
• 0.5 kg (apie 10 vnt.) šviežių ridikėlių
• 150 g (viena pakuotė) jaunų špinatų lapelių, arba bok-čoi kopūstų
• 100 g (viena pakuotė) be jokių prieskonių plonyčių Ramen makaronų, arba stiklinių makaronų, arba ryžių makaronų

Paruošimas:

1. Puode užviriname 3 litrus vandens. Į verdantį vandenį įdedame Daši prieskonių maišelį, po 4 minučių virimo tą maišelį išmetame. 
2. Pašaliname iš kiaulienos kaulus. Gražesnę palikusią dalį kiaulienos supjaustome 1 cm storio šmoteliais - juos naudosime kepimui. Šmotelius iš visų pusių lengvai ištriname druskos ir pipirų mišiniu.
3. Mažiau gražią kiaulienos dalį ir visą vištieną supjaustome 2 cm dydžio kubeliais. Kartu su kaulais šią mėsą sudedame į puode verdantį Daši paskanintą vandenį. Lengvai pasūdome, pridedame kuo smulkiau supjaustytą imbierą. Paliekame sultinį virti 40 min. ar ilgiau. Virimo pabaigoje pašaliname iš sultinio kaulus.
4. Didelėje keptuvėje virš vidutiniškos liepsnos įkaitiname maždaug 5 mm gilumo aliejų. Sudedame 5 mm supjaustytus grybus. Lengvai pasūdome, pridedame čili pipirų. Kepame vartydami mentele apie 15 min. Česnako skilteles supjaustome griežinėliais ir pakepiname 2 min. kartu su grybais. Kepti grybai su česnakais keliauja į sultinio puodą.
5. Dabar į apskrudusią keptuvę pilamę Mirin vyno. Mentele maišome, kad nuo dugno atkibtų visi skonio krisleliai. Šį 1-2 min. virintą vyno padažą pilame į sriubos puodą.
6. Keptuvėje virš vidutiniškos liepsnos įkaitiname maždaug 5 mm gilumo aliejų. Kiaulienos šmotelius kepame vienu sluoksniu, paliekant 2 cm tarpus, iš kiekvienos pusės po maždaug 2 min. Kai tik pasirodo rausvas kraujo skystis ant mėsos - jau reikia apversti. Iš antros pusės mėsą kepame šiek tiek trumpiau. Svarbu mėsos neperkepti. Perkepta mės bus sausa ir "guminė". Iškepusius kiaulienos šmotelius dedame į indą su dangčiu. Kepme sekančią kiaulienos šmotelių porciją ir t.t. kol bus iškepta visa kiauliena.
7. Atskirame nedideliame puode išverdame kiaušinius. Virimas turi užtrukti maždaug 6 - 8 min. Kiaušinių tryniai neturi būti visiškai kietai suvirę. Virtus kiaušinius išlukštename. Kas mėgsta (ne aš), gali virtus kiaušinius paplukdyti sojos padaže. Tada jų baltymai taps rudi. Aš mėgstu tiesiog baltus virtus kiaušinius.
8. Supjaustome kuo plonesniais griežinėliais pasirinktas daržoves: ridikus, žalius svogūnų laiškus, šviežią halapenjo čilę, bok-čoi kopūstą. Jei naudojami špinatai jauni ir smulkūs - jų pjaustyti nebūtina.
9. Kvietinius Ramen makaronus patartina išvirti atskirame puode. Juos dedame į verdantį vandenį ir viriname tik 1-2 min. Svarbu, kad makaronai iki galo nesuminkštėtų. Aš naudojau stiklinius makaronus, šiuos galima mesti tiesiog į baigiantį virti mėsos sultinį ir pavirti tik 1-2 min.
10. Dubenėliuose išpilstome paruoštą karštą Ramen sriubą, svarbu kiekvienam valgytojui patiekti vienodai grybų, vištienos ir kiaulienos su sultiniu. Taip pat dedame gniūžtę makaronų. Paviršiuje salomis išdėliojame šviežias supjaustytas daržoves, panardiname sriubos šone vieną kiaulienos kepsnelį ir paplukdome vieną virto kiaušinio puselę. Tiekiame į stalą tuojau pat. Valgome šią sriubą šaukštu, ir lazdelėmis - didesniems gabaliukams. Kuo garsiau siurbiami makaronai, kuo labiau čepsi valgytojai - tuo geresnis patiekalas (Azijos kultūroje tai ne tik leidžiama, bet ir skatinama). Skanaus.

P.S. Mano recepte šviežias daržoves galite keisti jūsų mėgstamais variantais. Pasirinkite iš sąrašo:

• virti arba konservuoti kukurūzai 
• smulkiai supjaustyti pomidorai
• juodo ridiko juostelės
• balto ridikėlio griežinėliai
• morkų plonytės juostelės
• plonai supjautytos paprikos juostelės
• pupelių daigai

Keptos kiaulienos šmotelius galima pakeisti. pasirinkite viena variantą:

• karštai rūkyto kumpio griežinėlis
• krabų lazdelės
• tofu (sojos sūrio) kubeliai
• kepta vištiena
• jautienos steiko griežinėliai

Podhalės kalniečių guliašas

Šio recepto atradimas man yra susijęs su kitu mano hobiu - genealogija. Ruošiau medžiagą straipsniui apie pro-prosenelio archeologo Tado Daugirdo biografiją, skaičiau jo paties paliktus užrašus, jo sūnaus Vytauto prisiminimus apie tėvą. Sužinojau, kad mano pro-proseneliai, susitoukę 1883 metais, povestuvinei kelionei pasirinko Podhalės regioną - tai pietinė Lenkijos dalis, Tartų kalnynas. Jaunamartė Kazimiera-Aleksandrina dvi savaites praleido tuose kalnuose, paskui savo pašėlusį sutuoktinį pėsčiomis kopė kalnais. Kartu su jaunavedžiais ėjo vietinis palydovas vedinas arkliu, nešančiu visą keliautojų mantą. Jaunieji nakvojo vietinių gyventojų nameliuose arba palapinėje, kas naktį vis kitoje vietoje. Jie netgi netyčia be dokumentų kirto Vengrijos karalystės sieną (tai šiuolaikinė Slovakijos teritorija) - vadinasi nuėjo daugybę kilometrų...

Kelionė Podhalėje turėjo milžinišką įtaką mano protėviui. Savo prisiminimuose jis rašė, jog patyrė mentaliteto skirtumą tų žmonių, kurie niekad negyveno vergijoje, niekad neturėjo baudžiavos, niekad nebuvo okupuoti kitos tautos. Jie laisvi, kūrybingi, orūs, drąsūs, kiekvienas savo gyvenamoje bendrijoje gerbiamas už asmeninius pasiekimus, sugebėjimus, už elgesio standartus. Luomai ir materialinis statusas beveik neturi reikšmės. Svetingi kalniečiai dalinosi savo namais, dosniomis vaišėmis, istorijomis, dainomis ir gyvenimo sampratomis. T. Daugirdas apsvaigo nuo laisvamanystės ir pats "užsikabliavo" tautiškumu, demokratijos siekimu. Grįžus iš povestuvinės kelionės pradėjo bręsti planai, kaip galima būtų dirbti savo krašto - Lietuvos - tautiniam atgimimui, nepriklausomo valstybingumo atkūrimui, etnografinio palikimo kaupimui, lietuviško identiteto puoselėjimui, archeologijai, savo šalies palikimo išsaugojimui. Šie siekiai įprasmino visą jo gyvenimą; ir šiandien lietuviai Tadą Daugirdą prisimena būtent dėl šios jo veiklos. O viskas prasidėjo Podhalėje...

Lenkijos kalniečių patiekalai yra paprasti, tradiciškai sudaryti tik iš kelių pagrindinių ingredientų, kurie auga kalnų papėdės klimato sąlygomis, mažai derlingoje žemėje. Tačiau dėl savo paprastumo Podhalės patiekalai sukuria unikalią, nuoširdžią ir šildančią virtuvę. Šio regiono tipiški produktai yra avies pieno sūriai, kopūstai, bulvės, vairios grūdinės kultūros, ėriena, aviena ir upėtakis. Labai populiarūs yra maži traškūs bulviniai sklindžiai, šiame regione jie praminti „Sukilėlių kepsneliais“ (Placki po zbojnicku). Bulvinius sklindžius kalniečiai valgo aplieję grietine ir šalia jautienos ar avienos guliašo. Būtent guliašo receptu ir mano gamybos ypatumais čia su jumis dalinuosi.

Recepto šaltinis - mano žiūrėta TV dokumentinė laida apie Podhalės regioną. Ten buvo paminėtas tradicinis jautienos ir grybų troškinys. Aš patiekalą tuojau pat paruošiau (mano patikrintas būdas, norint nepamiršti naujo recepto) ir dabar jį ruošiu įvairiomis patriotinėmis progomis, ypač šaltu metų laiku, pvz. per nepriklausomybės šventę, arba šiaip, kai noriu iš toli atkeliavusius ir pavargusius svečius atgaivinti savo namuose.

Man patinka šis receptas savo paprastumu. Pvz. prancūzai savo troškinimas mėsą pirmiausia apkepina keptuvėje, mažomis porcijomis. Darbas prie viryklės užtrunka dvigubai ilgiau. Kalniečių receptas paprastesnis, labiau "rustic" (suprask: kaimiškas, paprastas bet ne prastas). Podhalės guliašas nuo vengriškojo savo pusbrolio skiriasi tuo, jog jame nėra raudonumo: nenaudojami pomidorai, paprikos, kvapnūs prieskoniai. Man net šis guliašo variantas yra skanesnis. Tačiau šiais laikais Lenkijos kalniečiai dažnai savo guliašą irgi ruošia raudonai (t.y. pagardinę pomidorais), pagal tai, kaip Guliašas žinomas Vengrijoje ir populiarus visama pasaulyje. O rudasis Podhalės guliašas gali būti pamirštas, nepopuliarus. Kaip vienas filosofas pasakė: "Civilizacija naikina kultūrą. Kai ant kiekvieno kampo yra Makdonaldas, jokia močiutė tame mieste nepardavinės savo naminių pyragėlių"...

Mano patirtimi, jautienos ir avienos troškiniams geriausiai tinka kaklo ir mentės mėsa, tačiau tiks ir bet kokia kita dalis, tik gali keistis mėsos kietumas, gyslotumas. Aprašyto kiekio užtenka 6 suaugusiems asmenims pamaitinti. Paruošimui reikia turėti didelį platų špižinį puodą (8-10 litrų talpos) su dangčiu. Arba tiks bet koks storadugnis puodas - plieninis, akmens molio. Jeigu yra plastmasinės ar medinės rankenos, galima troškinti ne orkaitėje, bet viš viryklės. Dar reikia turėti mentelę ar kiaurasamtį, aš mėgstu kepamus mėsos gabalus vartyti kulinarinėmis žnyplėmis. Paruošimo trukmė 30 min., plius 1-2 val. kepimas orkaitėje (arba kunkuliavimas ant viryklės).

Produktai:

• 1 kg jautienos arba avienos mentės mėsos
• 1 + 1 arb. š. druskos
• 1/2 arb. š. (galima daugiau) šviežiai maltų juodųjų pipirų
  
• 150 ml aliejaus (tinka anties ar kiaulienos taukai)
• 300 g svogūnų ir porų (1-2 dideli svogūnai ir 1-2 porai)
• 300 g šviežių grybų (tinka tamsūs pievagrybiai, šitakiai, miško grybai)
• 8-10 česnako skiltelių (išlukštenta visa česnako galvutė)
• 1 Valg. Š. cukraus - nebūtinai
• 1 vnt. rozmarino šakelė arba čiobrelių kuokštas
• 200 ml raudono vyno (arba tiks bet koks naminis vynas)
• 300-500 g šakninių daržovių (tinka pastarnokai, morkos, porai, saliero šaknis)
• 2 lauro lapeliai

Paruošimas:

1. Paruošiame 160°C (325°F) orkaitę.
2. Mėsą nuplauname ir nusausiname popieriniu rankšluosčiu, supjaustome maždaug 4-6 cm kubeliais. Mėsą dubenyje apibarstome druskos ir pipirų mišiniu bei "pamasažuojame", kad visi šoneliai gautų prieskonių. Paliekame mėsą skoniams persisunkti 30 min. kambario temperatūroje.
3. Svarbu, kad grybai būtų sausi, neplaukite gybų po vandens srove. Grybus valome sausu šepetėliu, o kur reikia nugramdyti juodulius - peiliu. Jeigu grybo paviršius murzinas, tą vietą valome sudrėkinta popierine servetėle.
4. Svogūnus pjaustome 2 cm kubeliais, o grybus pjaustome ketvirčiais, smulkių grybų pjaustyti nereikia. 
5. Puode (ant viryklės, ne orkaitėje) virš didesnės nei vidutiniškos liepsnos įkaitiname aliejų (arba kitus taukus). Apkepiname grybus su svogūnais. Prideame česnako skilteles (aš jų nepjaustau). Beriame cukraus. Vartydami kepiname tol, kol svogūnai šiek tiek karamelizuosis, t.y. gražiai paruduos išorėje, o viduje liks traškūs ir balti. Jeigu puodo dugne yra iš daržovių išsiskyrusių sulčių, reikia pakepinti ilgiau, kol skystis išgaruos ir liks tik riebalai.
6. Dabar į svogūnus su grybais keliauja mėsa. Kulinarinėmis žnyplėmis vartome mėsos gabalus, kad riebaluose rudai apskrustų bent vienas mėsos gabaliuko šonelis, viduj mėsa liks žalia.
   
7. Į puodą pilame vyno. Įnirtingai mentele gramdome puodo dugną, kad atšoktų visi priskrudimai. Vyno rūgštis padeda ištirpinti visus puode karamelizavusius kietulius. 
8. Šaknines daržoves pjaustome gana dideliais gabalais, maždaug 4-5 cm kūbais. Beriame daržoves į puodą. Pilame verdančio vandens tiek, kad liktų išnirę tik gabaliukų paviršiai, "lyg plūduriuojančios rožės" - pasak prancūzų.
9. Uždengiame puodą dangčiu ir šauname į orkaitę. Kepimas orkaitėje trunka apie 1-2 val. Priklausomai nuo pasirinktos mėsos išpjovos minkštumo. Jeigu naudojate kaklo ar mentės mėsą, ji bus minkša ir sultinga jau po valandos. Kojų mėsa bus kiečiausia ir teks troškinti ilgiausiai. Šiaip galima troškinti ne orkaitėje, o ant viryklės, virš labai mažos liepsnos. Tačiau šiuo atveju reikia kas 30 min. mentele vis pagramdyti puodo dugną, kad neprisviltų prie dugno susikaupę tirščiai.
10. Kalniečių guliašą tiekiame į stalą tradiciškai su bulviniais sklindžiais. Bet taip pat skanu su virtomis bulvėmis, bulvių koše, virtais makaronais, grikiais arba bet kokia kita koše: perline, kapotų miežių, kapotų avižų... Šalia užsigerti tinka alus, raudonas vynas, kefyras. Vietoje salotų rekomenduoju pasirinkti raugintas arba marinuotas daržoves: kopūstus, agurkėlius, pomidorus, patisonus, burokėlius - bet ką, kas yra stiklainiuose jūsų žiemos atsargų spintelėje. Smacznego! (Skanaus!)

Daugiau apie Lenkijos kalniečių tradicinę virtuvę skaitykite čia: Highlander food – what you should taste during your stay in Zakopane.

Foršmakas arba silkės kapotinis

Jums pateikiu mano prosenelės Janinos Rytvinskaitės (1886-1976) šeimos receptą. Interneto platybėse ir kulinarinėse knygose rasite, jog "Foršmakas" yra suomių, žydų ir Rytų Europos tautų patiekalas. Mano prosenelės šeima buvo bajorai iš Minsko apylinkių, tad jos receptas matomai atkeliavo iš tų kraštų. Mano receptas tikrai ne žydiškas, visai ne košerinis: čia silkė sumaišyta su pieno produktu - sviestu. Analogiško recepto internete neradau, tačiau tikiuosi, jog mes ne vieninteliai Lietuvoje gaminome būtent šitokią silkės užtepėlę. Prašau pakomentuokite, jeigu jūsų šeimoje gaminote kažką panašaus. 

Prosenelė, o vėliau jos išmokintos močiutė ir mama gamindavo "Foršmaką", kai gaudavo nusipirkti labai sūrios silkės. Perkant silkę parduotuvėje ar turguje, pirkėjas negauna jos paragauti ir niekad nežinai: kokio sūrumo/saldumo bus silkė. Salstelėjusi ir riebi silkė skani be priedų, ją natūralią tiekiame kaip gardėsį su karštomis bulvėmis tik lengvai paskanintą svogūnais ir citrinų sultimis, arba gardžiuojamės silkių sumuštiniais. O gavę persūrią silkę, 1-2 val. mirkome ją šaltame vandenyje - taip dalis perteklinės druskos išplaunama; bet ilgiau silkės mirkyti neverta, nes bus prarastas ir natūralus silkės skonis. Pesūriai silkei lietuviai turi nemažai gerų receptų, kur ji ruošiama su ingredienatais, sušvelninančiais sūrumą: su džiovintomis slyvomis, su grybais, su įvairiomis daržovėmis, su burokėliais, su obuoliais. "Foršmakas" - ne išimtis. Kai silkė labai sūri ir sausoka, ją vis dar galima išgelbėt ir skaniai suvartoti. O gaminimas labai greitas ir paprastas.

Paruošimui reikia turėti rėtį, sūrio tarką, šakutę, kulinarines žirkles, du dubenis. Šiam patiekalui naudojamas sviestas turi būti vėsesnis nei kambario temperatūros, vis dar kietas, bet pasiduodantis minkymui. Morkos - kuo kietesnės, tuo geriau. Silkė turi būti šalta, ir nebūtinai naudoti persūrią silkę. Jeigu jums patiks šis patiekalas, gaminkite "Foršmaką" ir iš puikios silkės, gardžiuokitės per pusryčius, užkandžiaukite dienos metu, vaišinkite svečius.

Produktai:

* 500 g. sūdytos arba marinuotos silkės

* 250 g. sviesto

* 500 g. šviežių morkų (maždaug 6 morkos)

Paruošimas:

1) Silkės marinatą ar sūrymą nuvarviname rėtyje. Jeigu silkė labai sūri, nuplauname ją labai šaltu tyru vandeniu. Paliekame virš kriauklės skysčiui nuvarvėti 10-15 min.

2) Morkas nuskutame ir sutarkuojame sūrio tarka.

3) Sviestą suminkome šakute, turi gautis smulkios sviesto granulės.

4) Nuvarvintą silkę atskirame dubenėlyje susmulkiname žirklėmis. Aišku, jog galima labai smulkiai pjaustyti ant lentutės, bet tada bus silkinės rankos, lentutė ir viskas aplinkui. Mano patirtimi žirklės čia tinka geriausiai.

5) Susmilkintą silkę, morkų tarkius ir sviesto granules sumaišome dubenyje, kol gausis maždaug vientisa masė. Jeigu matyti keli stambesni silkės gabaliukai - juos paliekame, kad valgytojai žinotų, jog tai silkė, o ne desertas.

6) Tiekiame į stalą užtepus ant duonos riekutės, skrebučio. "Foršmako" sumuštiniai labai tinka prie saldžios arbatos su citrina. Likusį "Foršmaką" saugome uždarame indelyje, šaldytuve. Galiojimo laikas 1 savaitė.

Opuntijos arba "dykumos burokėliai"

Tai Amerikos žemyne ant kaktuso auganti daržovė/vaisius; į Euraziją atvežta 18 amžiuje ir išplatinta pietiniuose regionuose, kur šie kaktusiai labai sėkmingai prigijo. Opuntijos ir kaktusų lapai, ant kurių jos auga, kupini vitaminų A ir C; tai geras augalinio kalcio ir vitamino K šaltinis. Mitybos ir medicinos specialistai nustatė opuntijų teigiamą poveikį žmogaus organizmui, o būtent:

• tonizuoja;
• mažina cukrų kraujyje;
• mažina chlestorolio kiekį kraujyje;
• pagreitina žaizdų gijimą;
• antioksidacinės ir priešuždegiminės savybės;
• gerina kepenų veiklą;
• švelnus nuskausminantis poveikis;
• imuniteto gerintojas...

Opuntijas rekomenduojama dažniau valgyti tiems, kas kenčia nuo glaukomos, II grupės dibeto, kepenų ligų, opų, nuolatinio nuovargio...

Mane supančioje aplinkoje (t.y. JAV) tiek anglakalbiai amerikiečiai, tiek ispanakalbiai imigrantai iš Lotynų Amerikos - visi vadina šį vaisių OPUNTIA, t.y. aiškiai tariamas "T" garsas vidury žodžio. Iš kur čia lietuvių kalbininkai sugalvojo "c" garsą ir pavadino "opuncija"? Tai dar viena modernios lietuvių kalbos "sergėtojų" logikos mįslė. JAV paruotuvėse opuntijos vadinamos Prickly Pear - "spygliuota kriaušė" pavadinimu. Meksikietiškų prekių parduotuvėje šie vaisiai kartais pažymimi "Nopales Fruit" pavadinimu. Nopales - tai kaktuso rūšies pavadinimas, ant kurio auga opuntijos, žali nopales kaktusų lapai irgi valgomi.

Taip atrodo Centrinėje Amerikoje laukinėje gamtoje augantys Nopales kaktusai su opuntijomis ant jų.

Mano izraelietė draugė Galit, kai tik užmato, vis perka opuntijas. Aš jas retai perku, tik kai užeina potraukis egzotikai, kai norisi naujo skonio. Galit sako, kad Izraelyje opuntijos naudojamos šiauriečių žydų tradiciniuose patiekaluose vietoj burokėlio; ten liaudyje juos taip ir praminė: "dykumos burokėliai". Izraelyje opuntijų sezonas trunka 10 mėnesių metuose, tai labai prieinamas izraeliečių valgis. JAV meksikiečių maisto parduotuvėse jų atvežtinių irgi beveik visada yra. Šiltose JAV vastijose, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, kalnuose ir dykumose - visada yra sezonas, kai noksta opuntijos.

Prinokusios opuntijos labai minkštos, skoniu, spalva ir faktūra primena pervirtus burokėlius. Būna dar oranžinės ir geltonos spalvos opuntijos, tačiau maistingiausios ir turtingiausios vertingų medžiagų yra tamsiai raudonos. Aš opuntijose jaučiu prinokusios kriaušės skonį, o kietos mažos tos pačios spalvos sėklytės minkštimo viduje primena vynuogių kauliukus. Opuntijų sėklytės smulkios, jas galima nuryti, nebūtina kramtyti. Opuntijos salstelėjusį minkštimą dengia mėsingas sluoksnis - kuris yra lengvai sūrstelėjęs arba neutralaus skonio, o paviršių dengia plona žievelė. Ši žievelė savo struktūra primena plastiką, tad maistui nenaudojama. Dykumų ožkos opuntijas valgo su žievele ir su visais spygliais. Opuntijomis taip pat minta paukščiai, driežai ir iguanos, tad tai yra vandeningas, maistingas ir kupinas vitaminų gardėsis ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.  

Opuntijų paruošimui reikia turėti vieną guminę pirštinę - tai rankai, kuria laikote vaisių, o kitoje rankoje bus peilis, tad antra pirštinė nebūtina. Pirštinė turi būti ne vienkartinė-ploniukė, bet iš tų buitinių, kurios skirtos indų plovimui ir namų valymui. Mat opuntijų žievelę dengia beveik nematomi kaktusiniai spygliukai. Jei manote, kad pirkote bespyglę opuntiją, visgi galite pasigailėti, jei nenaudosite pirštinės. Parduotuvėje pasirenkant tinkamas opuntijas naudokite keturlinką plastikinį maišelį, juo apsaugokite ranką, kuria liečiate šiuos vaisius/daržoves.

Gerai prinokusių opuntijų minkštimą lengvai išimame iš jas supančio apvalkalo. Pirmiausia pjauname opuntijos abu galus, po to peilio galu darome negilų išilginį pjūvį, galiausiai opuntijos saldųjį minkštimą kaip iš švarko išvelkame iš žievės. Kietą opuntiją lupame ir skutame peiliu kaip bulvę. Tokiu atveju pašalinama plonesnė žievelė, lieka ne tik saldus minkštimas, bet ir jį supantis neutralaus skonio apvalakas. Kietos opuntijos griežinėliai geriau tinka salotoms, jie labiau išvaizdūs patiekaluose. Labai minkštos ir sultingos opuntijos tinka vaisių tyrelėms, sultims ruošti. 

Opuntijų griežinėliai arba juostelės naudojamos šviežiose salotose, jais puošiami šventiškos mėsos ar žuvies latiekalo lėkštės pakraščiai. Opuntijų sultimis spalvinami ir skaninami desertai, padažai. Labai skanu opuntijų griežinėlius lengvai atšaldyti, apšlakstyti citrinų sultmis ir tiekti pvz. sekmadienio pusryčių užbaigimui.

Opuntijos paruoštos "preparavimui".

Skutant kietą opuntiją išsaugomas ir sūrtelėjes minkšimo apvalkalas. 

Gerai prinokusios opuntijos griežinėliai.

Veganiška avižų ir linų sėmenų košė

Paprasčiausias ir labai skanus sveikuoliškas receptas. Visa šeima puikiai valgo šią košę. Patiekalui nenaudojami nei cukrus, nei druska, tačiau yra taip labai sveikatai reikalingi avižų-koloidai, kitaip vadinami aventriamidais - jie veikia priešuždegimiškai; ir EPA - rūgštis, mažinanti "blogą" cholesterolį ir normalizuojanti kūno svorį.

Daugelyje šaltinių galite perskaityti, jog EPA randama įvairių žuvų taukuose. Tačiau Japonų mokslininkai neseniai užbaigė 5 metus trukusius tyrimus ir įrodė, jog EPA tikras šaltinis yra augalinis, ir jo pakankamai yra tik 4-iose žuvų rūšyse. Japonai tą žuvų grupę vadina "Mėlynosiomis", jų tarpe sardinės - tos kur sukūriuoja po vandeniu, ir makrelės (skumbrijos). Išaiškėjo, jog EPA yra tik tose žuvyse, kurios plaukia į tolimą šiaurę ir po ledu minta ryškiai žaliu fitoplanktonu. Tačiau termiškai apdorojus šias žuvis, 90% EPA prarandama.

Kitas EPA šaltinis - linų sėmenų aliejus. Jis yra tamsiai žalias, skonis kartus. Japonų tyrimuose dalyvavo daugybė savanorių. Eksperimentais buvo įrodyta, jog cholesterolis ir kūno svoris be papildomų pastangų per 2 mėn. normalizavosi tais atvejais, kai žmonės valgė 4 kartus per savaitę termiškai neapdorotas "Mėlynosios" grupės žuvis, arba kasdien vartojo po 1 arb. š. linų sėmenų aliejaus. Man asmeniškai priimtinesnis yra linų sėmenų variantas. O šiame recepte - linų sėmenys yra tiesiog neatsikiama patiekalo dalis.

Trumpai apie avižas. Avižos maistui parduodamos šių 6 rūšių:

• pilno grūdo lukštentos - nuo lukštų išvalyti pailgi grūdų branduoliai;
• kapotos avižos - metaliniais peiliais grūdai sukapoti į 2-3 gabalėlius;
• avižų dribsniai - avižų grūdai garinami ir po to suplokštinami per jas riedančiomis girnomis;
• greitai paruošiami avižų dribsniai - tie patys aukščiau minėti dribsniai, per kuriuos girnos riedėjo daugiau kartų;
• avižų miltai - labai smulkiai sumalti avižų grūdai.

Šiam receptui prireiks greitai paruošiamų avižų dribsnių (quick or instant oats - angl.). Iš jų paruošiama labai puri košelė, kurios užvirinti nebūtina, tad patiekale išliks visi sveikatai reikalingi elementai.

Bandžiau virti su taip vadinamu kokosų pienu - man skonio jame neužtenka. Yra kitas produktas, vadinamas "kokosų grietinėle" (Coconut cream - angl.), jis būna nedidelėse „Tetra Pak“ tipo pakuotėse arba skardinėse. Gali tekti išragauti kelias rūšis. Man skaniausia, kur nėra pridėta cukraus arba jo labai mažas kiekis, ir jokių kitų ingredientų. "Trader Joe" ir "Whole foods" - JAV prekybos tinklai - turi gerą pasrinkimą. "Kokosų grietinėlė" ilgai negenda, kai žinosite, kokia jums skaniausia rūšis, tada galėsite nusipirkti didesnį jos kiekį atsargai.

Paruošimui reikia turėti nedidelį puodą, šaukštą. Išeiga 1 porcija. Aš dažniausiai gaminu ingredientus padauginusi iš 3 ar 4.

Produktai:

• 4 Valg. Š. greitai paruošiamų avižinių dribsnių
• 1 Valg. Š. linų sėmenų
• 1 stiklinė (250 ml) kokosų grietinėlės (jei mėgstate tirščiau - užteks 200 ml)

Paruošimas:

1. Puode sumaišome visus ingredientus. Maišydami verdame virš mažesnės nei vidutiniškos liepsnos, maždaug 6 min. Neužviriname.
2. Pilame į dubenį. Mėgaujamės tuojau pat. Košė aušdama tirštėja, ji skanesnė karšta ir skysta kaip tirštsriubė.

Pabarstymui:
Pasirinkite 1 ar 2 ingredientus:

• šviežios uogos
• šaldytos uogos
• džiovintos uogos
• riešutai
• medus
• cinamono milteliai
• banano griežinėliai
• persiko ar nektarino gabaliukai
• mango kubeliai

Avižų ir linų sėmenų košė su avietėmis ir šilauogėmis. Toks košės tirštumas man skaniausias.

Labai skani ši košė minimalistiniame variante.

P.S. Jei jums aktualus cholesterolo ir viršsvorio reguliavimas vartojant EPA, primenu, jog esu anksčiau aprašiusi Silkės su kepintais grybais ir linų sėmenim receptą.