Šios mišrainės gero skonio paslaptis yra saldžių agurkų Relišas (padažas pagamintas iš sumaltų marinuotų agurkėlių ir įvairių prieskonių, (Sweet Pickle Relish - angl.) arba susmulkinti 2 saldžiai marinuoti vokiški agurkėliai "süße Essiggurken".
Produktai:
- 1 indelis (420 g) marinuotų burokėlių, arba 1 didelis virtas burokas + 1 valg. Š. obuolių acto
- 1 indelis (420 g) žaliųjų žirnelių
- 3 didelės bulvės
- 4 didelės morkos
- 4 kiaušiniai
- 4-6 marinuoti agurkėliai
- 1/2 saldaus svogūno (saldūs būna didžiuliai, rudų lukštų svogūnai)
- 2 šaukštai Relišo arba 2-3 saldžiai marinuoti vokiški agurkėliai
- 1/2 stiklinės švelnaus skonio majonezo
- 1/2 arb. š. druskos
- 1/4 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
Paruošimas:
- Bulves nuplauname ir verdame su lupenomis 20 min.* Morkas nuplauname ir verdame su lupenomis apie 13 min.* Išvirusias daržoves ataušiname sausai, t.y. išpilame visą vandenį ir paliekame aušti atvirame inde, kad laisvai garuotų.
- Kiaušinius verdame 9-10 min.* Perliejame šaltu vandeniu, galima pridedėti ledukų - atauš greičiau.
- Supjaustome burokėlius, bulvės, morkas, agurkus ir kiaušinius 5 mm kubeliais.
- Visus mišrainės produktus, prieskonius ir majonezą dubenyje išmaišome ir paliekame šaltai 2-12 val.
Pritariu, mums visiems žinoma balta lietuviška mišrainė yra labiau rusiška taip vadinama Olivje. Panaši mišrainė su borokėliais ir mūsų šeimoje mėgstama.
AtsakytiPanaikintiTuriu autentišką Olivje receptą, ten įeina keletas rūšių paukštienos, ikrai... Visiškai nepanašu į mums žinomą "Sovietinį Olivje" receptą. Tas Sovietinis-valgyklinis periodas daug ką pakeitė netgi kulinarijoje. Išeivijoje gyvenantys lietuviai, emigravę prieš Sovietinę okupaciją, mažai ką žino apie baltą mišrainę, pakrikštytą "Lietuviškomis salotomis" :) Bet juk tai irgi labai skanu :)))
AtsakytiPanaikintiSegebute :) nepyk labai, bet įkyšiu trigrašį dėl Olivjė :) reikalas tame, kad autentiško Olivjė recepto niekas neturi :) Būtent to, kurį gamino pats ponas Lucien'as Olivier'as Maskvos restorano „Ermitažas“ savininkas, nusinešęs paslaptį su savimi į kapą :)
AtsakytiPanaikintiElžbieta, aš būtent apie tai turiu iškarpą iš straipsnio. Receptas sudarytas 1904 metais pagal restorano lankytojo-gurmano nupasakojimą:
AtsakytiPanaikinti2 virtų jerubių mėsa, supjaustyta
1 virtas veršiuko liežuvis, supjaustytas
25 virtų vėžių mėsa
1/2 stiklainio smulkių ir kietų raugintų agurkų, supjaustytų
5 kietai virti kiaušiniai, smulkiai supjaustyti
300 g virtų sojos pupelių
100 g kaparėlių
200 g šviežio agurko, supjaustyto
200 g smulkiai supjaustytų šviežių salotų lapelių
100 g juodų ikrų
Viskas sumaišoma ir apliejama baltu padažu "Provençal".
Yra tvirtinimų, jog sezoniškai salotų receptas keisdavosi, t.y. recepte kito paukštienos mėsa, žalumynai. Aš vis ruošiuosi kažką panašaus paruošti, įdomumo dėlėi. Jerubes tektų pakeisti mažikėm vištom, vėžius greičiausiai pakeisčiau krabų mėsa. Va dėl padažo, tai aš neturiu recepto :(
Mano aukščiau pateiktas Salade Olivier (Салат Оливье) nėra 100% autentiškas, kadangi šefas Lucien Olivier savajį nusinešė pas angelus, tačiau aš tikiu, jog gurmanas valgytojas buvo arti tiesos. Aš panašiai, kažką skanaus suvalgiusi restorane, dažnai pasmalsauju apie ingredientus. Iš virtuvės atėjęs atstovas su pasididžiavimu man nusako patiekalo pagrindą, o aš, grįžusi namo, idealiai atkartoju rezultatą. Svarbu, kad patiekalas labai patiktų, tada pasiseka :)
AtsakytiPanaikintiSegebutė, nu nepyk dar kartą :) mes juk draugiškai kalbamės, a ne? Reikalas tame, kad pats šefas mirė 1883 metais, o salotos pasirodė 1860 metais. Tai, manau kad po 40 metų salotų receptas turėtų gerokai skirtis nuo to, patiekiamo anksčiau :) be to, anot V.Giliarovskio (rusų rašytojo, žurnalisto, aprašančio XIX amž. Maskvos gyvenimą) pradžioje tai buvo visai ne salotos, o tiesiog gražiai sudėlliota užkandžių lėkštė su patiektu padažu. O girti pirkliai tiesiog paėmė ir viską sumaišė. Pats šefas buvo pakraupęs, bet klientai vis ateidavo ir prašydavo būtent salotų :) Giliarovskis net aprašydavo eiles klientų, kurios stovėjo prie restorano :)
AtsakytiPanaikintiTu labai teisi, produktai vis keisdavosi, o štai padažo recepto nesugebėjo įminti net kartu su Olivier'u dirbęs virėjas, matęs ir bandantis stebėti visą procesą, kiek tai įmanoma, nes Olievier'as buvo slapukas :)
O dar jerubes gal galima būtų pakeisti putpelėm? Irgi variantas :)
Elžbieta, ne tik nepykstu, bet labai džiaugiuosi ir vertinu visus komentarus. Tiesa, tas gurmanas, kurio vardo straipsnyje nepaminėta, galėjo prifantazuoti, bet turbūt 1904 metais išpopuliarėję ir namų šeimininkių ruošiami Olivje mišrainės variantai buvo artimesni originalo, negu bulvių-morkų pagrindu ruošiamas patiekalas, atsiradęs jau 1960-tais? Visi kulinariniai receptai ilgainiu neišvengiamai kinta, nes juk kinta produktai, jų kokybė, ekologija. Aš nesu gyvenime jerubių ragavusi, todėl man sunku spręsti, kuom jas pakeisti. Wikipedia teigia, jog rūkyta antis - buvo vienas paukštienos variantas. Šaip tai, kadangi pats patiekalas kito priklausomai nuo sezonų, tai manau ir mūsų pateikti produktų pakeitimo variantai būtų priimtini. Svarbu išlaykyti proporcijas ir komponentų rūšis.
AtsakytiPanaikintiRusijoje Petro I laikais daržovės buvo ruošiams atskirai, daugiausia tai būdavo virtos šakninės ropelės, burokėliai, morkos. Jas pateikdavo atskiruose dubenėliuose su paskaninimais: svogūnas, silkė, česnakas, kiti prieskoniai. Lietuviška silkė su burokėliais būtų to laikmečio patiekalo pavyzdys. 19 a. pabaigoje atsirado didesnė daržovių įvairovė, madinga buvo daržoves maišyti ir aplieti padažu.
Man visi Olivje ingredientai atskirai eilėmis išdėstyti ant lėkšės skamba priimtiniau. Kažkaip gaila būtų juodus ikrus maišyti į košę su mėsom ir daržovėm. Aš dabar pradėjau visokius baltus francūziškus padažus analizuoti, manau būtų galima kažką sukombinuoti panašaus į originalą, ir aš turbūt nemaišysiu ingredientų, kaip girti pirkiai kad padarė :))) Ačiū už įdomia įnfo ir diskusiją. Laukiu daugiau tavo komentarų.
O mes tos a la lietuviškos mišrainės nemėgstam, turbūt įsipyko per gyvenimą :) Bet šiandien išbandžiau šitą variantą, nes su burokėliais nedarydavom. Paįvairinimui skanu, bet dažnai negaminsim ;)
AtsakytiPanaikintiAš ją gaminu 2-3 kartus metuose. Dažniausiai šventėms, kaip baltos mišrainės alternatyvą. Labai jau vyrija mėgsta šitą bei baltą mišraines, be jų jiems ir šventės nebūtų :)
AtsakytiPanaikintiJeigu jau naudosit konservuotus burokėlius tai nesakykit kad tai senovinis receptas. Tai bus visiškai kito skonio patiekalas. Jeigu senovinis tai tik originalus, o jei pridedat savo sugalvotus produktus tai nevadinkit senoviniu
AtsakytiPanaikintiŠis receptas yra mano jau amžinatilsės tetos. Ji gyveno jaunystėje (20 amžiaus pradžioje) Panevėžyje, vėliau Kaune. Tuo metu buvo daug konservuotų daržovių nusipirkti, ir pačios šeimininkės ruošdavo. Vadinu receptą "senovišku", nes taip Lietuvoje gamino "vinegretą" iki karo. Teta buvo labai konservatyvi, jai naujovės kad pritaptų - reikėjo 100 kartų jas patikrinti. Tiksliai pagal ją užrašiau, ir kartu- su ja ne kartą ruošiau šią mišrainę. Tai yra Mačiulių šeimos iš Panevėžio tradicinis palikimas. Jeigu tikėjotės 17-19 amžiaus recepto, tai tikrai ne šitas.
Panaikinti