Vėlykė arba Paska

Velykos (Vėlykos) - tai gamtos, gimimo ir atgimimo, pradžios, prisikėlimo šventė. Beveik visos Žemės šiaurinio pusrutulio tautų religijos ir "nereligijos" turi gražių ir prasmingų sąsajų dienos susilyginimui su naktimi, pavasariniam pasaulio prisikėlimui paminėti. Mes, lietuviai, švenčiame Velykas tūkstantmečiais,- apie tai byloja išlikę papročiai, padavimai, prietarai ir patarimai: kokius veiksmus tuomet privaloma atlikti, ko negalima daryti, kas neša sėkmę, gerą derlių, kaip džiaugsmu pasidalinti su artimaisiais ir kaimynais, kuo vilkėti, apie ką kalbėti, ką valgyti ir t.t.

Aš nesu prietaringa, bet žaviuosi tautosaka ir gyvenime randu labai daug prasmės ir išminties, skelbiamos mums pasakose, padavimuose, dainose. Vaikystėje šventės - tai labai svarbi pamoka perduodama iš tėvų savo palikuonims. Pavasariui bundant kartu tvarkomės ir puošiame namus, grėbiame iš po sniego palikusius lapus ir sodiname gėles, pasninkaujame irgi kartu - juk gamtai reikia leisti pailsėti nuo visaryjančio žmogaus. Kambaryje pamerkiam kieme "išgelbėtas" vėjo nulaužtas šakas, kartais jos atgyja ir sužaliuoja mūsų džiaugsmui. Puošiamės pavasarinių žiedų spalvomis, planuojame šventę ir kviečiame visus draugus, kad niekas nesijaustų pamirštas.

Ši šventė nereikalauja didelių išlaidų, daugybės dovanų, eglės kirtimo, tuzino patiekalų, blizgesio ir šurmulio. Užtenka šypsenom pasidalinti, margučiais susidaužti, palinkėti meilės ir gėrio, pasveikinti su Velykom, su pavasariu. Nesvarbu kokį tikėjimą žmogus išpažįsta, visi susivienija gėriui gamtos atgimimo dieną...

Jums pateikiu savo tetos Onos paslaptį – senovišką saldaus velykinio sūrio, vadinamo "Vėlyke" arba "Paska", receptą. Šio recepto ir leidimo jį platinti man teko ilgai laukti ir "užsitarnauti". Turbūt būvau pamaloninta tetos todėl, jog esu didžiausia gerbėja jos patiekalų, o ypač jos rankomis pagamintos "Paskos".

Paruošimas pritaikytas ir praturtintas šiuolaikiniais mieste prieinamais produktais bei galimybėmis, pvz. tiršta kaimiška grietinė pakeista grietinėlės sūriu (kaip "Philadelphia") ir "parduotuvine" grietine.

"Vėlykę" būtina paruošti 2-3 dienos prieš šventę, nes tiek užtruks sūrio slėgimas šaldytuve. "Vėlykės" paruošimui naudojami 5 mm dydžio kubeliais susmulkinti cukatai arba šviesūs džiovinti vaisiai: ananasai, mangai, papajos, obuoliai be žievelių, abrikosai, bananai ir gelsvos razinos. Aš dažniausiai naudoju keletą savo gamybos cukatų arba perku džiovintų tropikinių vaisių mišinį, pašalinu tamsius ingredientus, o palikusius šviesius gabalėlius sukapoju peiliu. Mano nuotraukoje matyti, kaip džiovintos figos paleido oranžinę spalvą, mat jų sausi kubeliai po cukraus pudros ir krakmolo danga atrodė švelniai rožiniai ir aš jų per klaidą nepašalinau iš mišinio. Ideali "Paska" turi būti balta, vaisiai ir riešutai vos matomi: lyg užuomina, jog tai nepaprastas varškės sūris. Viena kita kokoso drožlė iš mišinio netrukdo "Vėlykės" skoniui, tačiau kokosas neturi dominuoti - migdolas čia karalius.
"Vėlykės" skonis švelnus, konsistencija tiršta, primena saldaus sūrelio, bet tąsesnė ir turtingesnė aromatais bei skoniais. Smulkūs vaisiai ir riešutai suteikia galimybės ilgiau pakramtyti bei pasimėgauti šiuo senovišku Lietuvišku delikatesu.
Reikmenys:

• sūrmaišis arba merlė (gali būti labai švari sintetinės smulkaus tinklelio užuolaidos atraiža),
• koštuvas arba smulkus rėtis, ir kiek už jį didesnis dubuo ar puodas,
• svoris sūriui paslėgti (sterilus akmuo arba stiklainis su agurkais).

Produktai:

•  350 g nerūgščios, labai šviežios varškės
•  350 g grietinėlės sūrio (baltas tepamas sūris be prieskonių, kaip Philadelphia)
•  200 g sviesto
•  1 stiklinė balto cukraus
•  1 stiklinė grietinės, ar mažiau
•  1 stiklinė baltų (be žievelių), išilgai pjaustytų migdolų
•  0.5-1.5 stiklinės smulkiai sukapotų cukatų arba džiovintų vaisių
• 20-30 vnt. tamsių razinų, mėlynių arba spanguolių - papuošimui 

Paruošimas:

1. Sūris, varškė ir sviestas turi būti kambario temperaturos. Nedidelėmis dalimis dedame varškę į koštuvą ir šaukštu triname. Gausis tokie purūs varškės trupiniukai, kaip sniegas.
2. Migdolus lengvai pakepiname orkaitėje arba keptuvėje: riešutai turi būti sausi ir kieti, bet neparudavę - nekepinti migdolai sūryje labai suminkštėja per 3 dienas, tad maloniau kramtyti traškius riešutus minkštoje masėje.
3. Dideliu šaukštu gerai ištriname sviestą su cukrumi. Įmaišome grietinėlės sūrį, po to varškę. Turi gautis vientisa tiršta masė; jei masė perkieta (varškė labai sausa), dedame grietinės po 1 Valg. Š. ir maišome. Grietinės dedame ne daugiau nei 1 stiklinė (250 ml).
4. Dabar įmaišome migdolus ir smulkiai sukapotus cukatus arba vaisius.
5. Koštuvą arba rėtį uždedame ant paruošto didesnio indo. Koštuvas/rėtis neturi klibėti ar siekti indo dugną, nes ten rinksis skystis. Dvigubą merlę įklojame į rėtį. Sukrečiame visą paruoštą sūrio masę ir tvirtai surišame įstrižus merlės kampus. Tokio sūrio mazgas turi būti viršuje, per sūrio vidurį. Jeigu merlės galus suimsite gumute, tai paruoštame sūryje įdubimas bus mažesnis.
6. Uždengiame sūrį lėkštute, statom į šaldytuvą ir paslegiame. Aš dažniausiai išbalansuoju didelį šaldytuve esantį stiklainį ar sukraunu bokštą skardinių. Lėkštutė turi būti šiek tiek mažesnė negu koštuvo/rėčio skersmuo, kad slegiant neužstrigtų ant jo paviršiaus. 
7. Slegiame mažiausiai parą, o geriau 2 ar 3 dienas. Kasdien bent 2 kartus išpilame indo apačioje privarvėjusį skystį. 
8. "Vėlykė" pateikiama apversta, ant paviršiaus iš razinų sudėliojama Jėzaus Kristaus vardo graikų kilmės monograma (dvi sujungtos raidės: X ir P); arba senovės lietuvių saulės ženklas, jeigu švenčiate pagoniškai; arba tiesiog pavasarinis žiedas, jeigu švenčiate gamtos pabudimą.