Žagarėlių "Skruzdelynas"

Šiais metais, kaip ir per kiekvienas Užgavėnes, mano dukters mokykloje vyko "Visų tautų kultūrų festivalis". Tradiciškai, kiekvienas vaikas atnešė savo šeimos tautinį patiekalą. Aš tikėjausi šiais metais išsisukti nuo papildomo darbo, tačiau jau porą savaičių prieš festivalį dukters klasiokai pradėjo mane kamantinėti: "ką šiais metais kepsite?", "ar vėl bus Lietuviškas skanėstas?", "ar vėl bus Spurgutės?"... Supratau, kad turiu ne tik nenuliūdinti, bet ir vėl kažkuo visą klasę pradžiuginti. Mano paruoštas "Skruzdėlynas" puikiai atitiko progą ir buvo palydėtas deramais komplimentais. 

"Skruzdėlynas" - tai šventinis desertas, galima jį vadinti "tortu", kuris gaminams suformavus aukštą kūgį iš traškios, aliejuje keptos tešlos smulkių sausainiukų - "Žagarėlių". Žagarėliai sulipinami medumi ir apibarstomi aguonomis. Aguonos prilimpa tik tose vietose, kur yra medaus šlakeliai, tad vizualiai atrodo lyg tai būtų skruzdelynas, pilnas skruzdėlių.

Mano nuomone, "Žagarėliai" yra vienas seniausių Europos kulinarijos desertų, siekiantis viduramžius, kai europiečiai, tiek valstiečiai, tiek didikai, maistą valgydavo rankomis. Žagarėliai tradiciškai kepami Užgavėnėms, arba po Gavėnios pavasarinių mugių ir karnavalo metu, Silvestrinėms (Naujųjų Metų nakčiai), ir bet kokia kita proga, kai šventei susirenka didelis būrys žmonių. Žagarelius kepa tiek Lietuvos kaimyninės tautos, tiek Europos parkaščiai. Viena dukters mokytoja - italė - sakė, jog panašius traškius sausainius jos vaikystėje kepdavo močiutė, kuri į kapus nusinešė recepto paslaptį. Man yra žinomas labai panašus Sicilietiškas traškios tešlos receptas - "Kanolių" kiauteliai, kurių recepte irgi būtinas alkoholis - šiuo atveju šviesus Marsala vynas. Alkoholis tešlą lengvai paskanina, padaro traškesne, trapesne; palyginimui - naudojant vandenį, tešla yra tvirtesnė dėl sąveikos su glitimu. 

Taigi, šiuo plačiausiai lietuviams žinomu patiekalu mielai gardžiavosi ir kitos tautos, netgi tie, kas ragavo šį desertą pirmąkart gyvenime (įskaitant visokius "nevalgiukus", "aikštingiukus" ir t.t.).

Paruošimui reikia turėti dubenį, kočėlą, picos peilį - tešlos pjaustymui, maždaug 20 cm skermens puodą arba fritiūrinę - žagarėlių virimui aliejuje, kulinarines žnyples, groteles virš blėkutės - riebalams nuvarvinti; padėklą, didelę lėkštę arba gražų platų dubenį - "Skruzdelyno" formavimui. 

Tešlos gamyba užtrunka apie 30 min.,  kepimas ir "Skruzdėlyno" torto formavimas – 1 val. Išeiga: 80 vnt. "Žagarėlių", t.y. vienas "Skruzdelynas", kurio užtenka 50-60 žmonių pavaišinti (dviems klasėms ir mokytojams).

Internete yra aibė "Žagarėlių" receptų. Būkite atsargūs dėl tų receptų ingredientų proporcijų, ypač kur sakoma naudoti 6 kiaušinius. Mano recepte ingredientai buvo tiksliai matuojama ir sveriami.

Produktai tešlai:

• 3 vnt. vištų kiaušiniai
• 1/8 arb. š. (žiupsnelis) druskos
• ¾ stiklinės (125 g) smulkaus granuliuoto cukraus
• 50 ml (1/5 stiklinės) degtinės arba šviesaus romo
• 2-2 ½ stiklinės (320-390 g) kvietinių miltų, aukščiausios rūšies - tešlai
• ½  stiklinės (80 g) kvietinių miltų – kočiojimui / pabarsymui

Papildomi produktai:

• 1 litras šviesaus augalinio aliejaus (saulėgrąžų, alyvuogių arba vynuogių kauliukų)
• 100 g skysto medaus (akacijų, liepžiedžių arba apelsinmedžio žiedų)
• 2 Valg. Š. aguonų, geriau šviežesnių

Paruošimas:

1. Dubenyje šakute išplakame kiaušinius su druska, cukrumi ir degtine. Beriame 2 stiklines miltų, išmaišome tešlą (galima mikseriu). Tešla bus labai lipni ir tąsi. Beriame šiek tiek daugiau miltų ir minkome rankomis, kol tešla pradės atšokti nuo rankų.
2. Tašlą daliname pusiau, vieną gabalą uždengiame plėvele arba drėgnu lininiu rankšluosčiu, o antrą rankomis paminkome apie 1-2 min., paruošiame kočiojimui.
3. Fritiūrinėje arba nedideliame puode virš vidutiniškos liepsnos prikaitiname aliejų, tai užtruks maždaug 7-10 min. - tiek maždaug trunka ir iškočioti tešlos gabalą. Aliejaus gylis turi būti mažiausiai 4 cm. Ideali prikaitinto aliejaus temperatūra yra 180-190°C (360-375°F); arba tempetratūrą tikriname įmerkus aliejun medinę lazdelę ar medinio šaukšto galą: apie medieną aliejus turi inirtingai burbuliuoti.
4. Ant dosniai miltais pabarstytos lentutės iškočiojame tešlos pusę iki maždaug 2-3 mm storumo. Peiliu tešlos lakštą supjaustome 4 cm pločio juostomis, kiekvieną juostą supjautome maždaug 12-14 cm ilgio stačiakampėmis atkarpomis, kiekvieną atkarpą įpjauname išilgai per vidurį, nepažeidžiant stačiakampio kraštų, t.y. įpjova 2 cm neturi siekti stačiakampio krašto. Formuojame žagarėlius: stačiakampio vieną siauresnį galą perneriame per įpjovą, ištempiame lengvai, ilgos stačiakampio briaunos turi būti vieną kartą persisukusios (žiūr. nuotraukoje).
5. Maždaug po 6 vnt. suformuotų žagarėlių nardiname į įkaitintą aliejų, vartome kulinarinėmis žnyplėmis. Kepimo trukmė priklauso nuo aliejaus temperatūros: labai karštame aliejuje žagarėliai kepa po 5 sekundes iš kiekvienos pusės, jeigu aliejus reikiamos temperatūros (kaip nurodyta 3 punkte), tai kepimas užtruks apie 20 sekundžių iš kiekvienos pusės. Skanesni yra šviesūs gelsvi žagarėliai. 
6. Iškepusius žagarėlius išdedame ant grotelių atvėsti ir aliejaus pertekiui nuvarvėti. Kartojame kepimą su likusiais žagarėliais. 
7. Kartojame kočiojimą ir kepimą su palikusia tešlos puse. Iš viso turi gautis apie 80 vnt. žagarėlių.
8. Kai tik žagarėliai atvėsta iki kambario temperatūros, iš jų galima formuoti "Skruzdelyną". Ant padėklo, didelės plokščios lėkštės arba plačiame dubenyje lyg spindulius dedame žagarėlius gražesniais ir smailesniais galais į išorę. Išdėjus sluoksnį lengvai apšlakstome medumi ir pabarstome aguonuomis. Dėliojame žagarėlius į aukšą kūgį, pabaigoje į centrą vertikaliai įstatome likusius 6-8 žagarėlius - kiekvieną sluoksnį ir viršūnę šlakstome medumi ir barstome aguonomis.
9. Tiekiame į stalą tuojau pat. Nepaprastai skanu prie kavos ar arbatos. Pagal šį receptą iškepti Žagarėliai išlieka traškūs ir skanūs 4-5 dienas (ilgiau man neteko tikrinti, nes nelikdavo). Labai drėgnoje patalpoje rekomenduočiau "Skruzdėlyną" uždengti plėvele. Žiemos metu oras patalpose sausas - idelus traškiems kepiniams.

P.S. Jeigu neturime skysto medaus: susicukravusį medų dubenėlyje sumaišome su nedideliu kiekiu vandens, maišant kaitiname dubenį pastačius ant puodo su garuojančiu vandeniu. Nepripilkite perdaug vandens, medus turi būti tąsus, lipnus ir lėtai besiliejantis, kaip kad būna šviežias.

Pagal mano receptą žagarėliai iškepa traškūs, bet pakankamai tvirti, nesubyrantys rankose. Žagarėliai kepami išsipūčia, viduje tampa tuščiaviduriai - vien išorinis traškus kiautelis. Šie žagarėliai nepraranda savo kokybės ir skonio savybių laikomi atidengti kambario temperatūroje 4-5 dienas.

Lipni tešla išvoliojama ant dosniai miltais pabarstyto paviršiaus - kad neliptų kočiojant. 

Tešla tampri, tad reikia stiprių rankų kočiojimui. 

Galima pjaustyti idealiais rombais, o galima pjaustyti įvairiomis formomis ir neturėti atliekų. 

Tokie įvairūs buvo mano žagarėliai prieš kepimą.

Kepant "Žagarėliai" dar daugiau deformuojasi, bet tai skonio negadina, o vaizdui suteikia dramatiškumo.

Šitiek "Žagarėlių" pagaminau iš pusės tešlos kiekio. 

Ant padėklo formuojamas "Skruzdelynas".

"Skruzdelynas" paruoštas. 

Mūsų 2012 metų Kalėdų "Skruzdelynas", keptas iš tešlos ilgų trikampių. 

Vengriškas guliašas

Mano prosenelio vienas iš brolių buvo vedęs Vengrijos operos daininkę vardu Olga Fehér. Olga Fehér buvo ypatinga asmenybė, apdovanota talentais, gimusi būti žvaigžde, tačiau, kaip tai buvo 20-to amžiaus pradžioje ir deja vyksta iki šiol, turėti šeimą ir karjerą moteriai yra labai sunkus išbandymas, o dažniau neįmanomas pasirinkimas.

Olga po vedybų nutraukė savo solinę karjerą, gyveno Žemaitijoje, pasišventė vaikams. Ji įskiepijo meilę Vengrijos kultūrai ne tik savo vaikuose, bet ir išmokino Vengriškų papročių, tame tarpe kulinarinių receptų, visą Žemaitijos Daugirdų giminę. Iki mano laikų atėjo šeimos paprotys, gaminant vengriškus patiekalus, prie valgytojų stalo paminėti, jog mes giminiuojamės su viena ypatinga vengre, turbūt tuo pabrėžiant, jog Vengrijos kultūra natūraliai įsiliejo į mūsų šeimos tradicijas. 

Man teko garbė pažinti ponią Aleksandrą Gylienę, gyvenusią Seattle, Wašingtono valstijoje. Ši moteris heroiškai gelbėjo žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, jos vardas įrašytas "The Righteous Among The Nations" sąraše. Buvo nuostabu sužinoti, jog ponios Aleksandros jaunystės gera draugė buvo mano giminaitė Olga Fehér. Gavau dovanų seną nuotrauką, sužinojau faktų apie šios Žemaitijoje gyvenusios vengrės gyvenimą, charakterį, jos aukštą kultūrą, vidinį ir išorinį grožį, išskirtiną nuoširdumą ir atvirumą.

Olga ir jos motina Klara Fehér, Europos tournée metu. Maždaug 1910 m.

Taigi, dedikuoju šį receptą ir įrašą savo tolimoms vengriškoms šaknims, ir visiems giminaičiams, kurie išdidžiai gali prie stalo paminėti, jog mes turime autentiškų Vengrijos kultūros ryšių.

"Vengriškas guliašas" (Magyar Gulyás), turbūt pasaulyje plačiausiai žinomas iš Vengriškų patiekalų. Tai yra troškinys-tirštsriubė, panašiai kaip meksikietiška "Čilė", valgoma kaip sotusis pagrindinis patiekalas. Klasikinis "Guliašo" garnyras yra platūs makaronai, kaip pvz. itališki lingviniai arba fetučiniai, arba namų gamybos vengriškos "Csipetkės", kas yra tas pats kaip ir lietuviški "Miltiniai kleckai" arba vokiški "Spätzle". Aš gaminu naminius makaronus "Csipetkes" iš palikusios nuo koldūnų kočiojimo tešlos. 

Alternatyviniai garnyrai: šilta kvietinė bandelė, virtos bulvės arba bulvių košė, virti grikiai, virtos perlinės kruopos. 

Yra aibė receptų, daugybė "autentiškiausių" ir "tikriausių vengriškiausių" variantų, be pomidorų, su specifiniais prieskoniais, daržovėmis, pvz. mėsa troškinama kartu su bulvėmis, tačiau visuose receptuose pagrindiniai ingredientai - tai jautiena ir paprikos (saldieji pipirai), nors jautieną puikiai galima pakeisti kiauliena arba aviena. Šiam receptui labai tinka jautienos karka arba petys, tačiau puikia tinka ir bet kokia kita pigesnė jautienos raumens išpjova. Kadangi mėsa troškinama apie 1,5 val., tai patiekalui tinka naudoti ir kieto raumens, šiek tiek gyslota mėsa.

Pagal mano patirtį, su pomidorais arba pomidorų pasta guliašas yra skanesnis, padažas tirštesnis, o ir spalva yra patrauklesnė. 

Paruošimas nesudėtingas, tik užtrunka iki 2 val., tad rekomenduoju šį patiekalą šaltiems rudens ir žiemos savaitgaliams. 

Paruošimui reikia turėti 3,5 litrų arba didesnį puodą, geriausiai tinka špižinis, su sandariu dangčiu. Kuo mažiau išsiverš garų iš puodo, tuo skanesnis bus guliašas. Išeiga 4-6 porcijos, priklausomai nuo tiekiamo garnyro pasirinkimo. 

Produktai:

• 800 g jautienos
• 150 g lašinių arba 80 ml aliejaus
• 2 vnt. (300 g) svogūnai
• 3 vnt. česnako skiltelės
• 1,5 Valg. Š. sladžiosios paprikos miltelių
• 1 arb. š. kmynų
• 1 arb. š. šviežiai maltrų juodųjų pipirų
• žiupsnelis čili (aitrųjų paprikų) krislelių - nebūtinai
• 2 arb. š. druskos
• 2 vnt. lauro lapai
• 4 vnt. morkos
• 2 vnt. (340 g) paprikos, skaniau žalios
• 2 vnt. saliero stiebai su lapais - nebūtinai
• 2 vnt. pastarnokai - nebūtinai 
• 2 Valg. Š. pomidorų pastos arba 6 vnt. šviežių pomidorų, arba 800 ml indelis konservuotų pomidorų savo sultyse - nebūtinai

Paruošimas:

1. Jautieną nuplauname, nuvarviname ir supjaustome 3 cm kubeliais. 
2. Puode virš vidutiniškos liepsnos pakepiname susmulkintus lašinius, arba įkaitiname aliejų. Pirmiausia apie 5 min. apkepiname smulkiai supjaustytus svogūnus. Kai svogūnai pradės gelsti, beriame susmulkintą česnaką, paprikos miltelius, kmynus, pipirus, šiek tiek pasūdome, išmaišome, trumpai pakepiname, kol atsiskleis prieskonių aromatas. Šiame žingsnyje svarbiausia neperkaitinti paprikos miltelių, nes ji gali apkarsti. 
3. Svogūnai turi skendėti riebaluose, jeigu trūksta riebalų, pilame aliejaus, pakaitiname iki kol riebalai pradės kunkuliuoti. Į riebaluose esančius svogūnus beriame mėsos kubelius, dedame lauro lapelius, išmaišome, sandariai uždengiame dangčiu, sumažiname liepsną iki minimalios ir troškiname 1 val. 
4. Pašaliname paprikų kotelius ir sėklas, nuskutame morkas. Visas daržoves, įskaitant salierą ir pastarnoką - jei juos pasirinkome naudoti, supjaustome vieno kąsnio gabalais. Daržoves beriame į troškinį, daugiau pasūdome, pilame karšto vandens tiek, kad padengti puode esančias daržoves. Vėl sandariai uždengiame dangčiu ir troškiname 20 min. 
5. Ragaujame. Jeigu nepatinka šviesi guliašo spalva arba trūksta rūgštumo, skonio gilumo, pridedame pomidorų pastos arba susmulkintų pomidorų, jei reikia daugiau pasūdome. Vėl troškiname po dangčiu 20 min. 
6. Guliašą tiekiame į stalą kartštą, dubenėliuose šalia kvietinės bandelės, arba juo apliejus pasirinktą garnyrą. 

Žemiau pateiktose nuotraukose guliašas gamintas iš dvigumo recepto produktų kiekio:

Lašinių riebaluose kepinami svogūnai, su prieskoniais. Šito kiekio riebalų nepakako sekančiam žingsniui - mėsai kepti, tad papildomai pyliau apie 80 ml. alyvuogių aliejaus. 

Į riebaluose skendinčius svogūnus keliauja mėsos kubeliai. 

Mėsa ištroškina po sandariu dangčiu 1 val. savo sultyse.

Pridedame supjaustytas daržoves ir pilame vandens tiek, kad jas panardinti, troškiname 20 min.

Pridedame pomidorų pastos arba susmulkintų pomidorų, patroškiname dar 10 min. - "Guliašas" paruoštas. 

Guliašas ant "Csipetkė" naminių makaronų.

Aluje troškinta vištiena

Mano vaikystėje mama ruošdavo vištieną aluje pagal Vengrijos virtuvės receptą, iš kažkokio tuometinio (1975-1980) moteriško žurnalo. O kai mano vaikučiai peržengė 5 metų amžiaus pakopą ir išmoko vertinti ne tik tai, kas saldu, ir aš nutariau juos nudžiuginti šiuo skanumynu. Lietuviškai šia tema radau Internete puikų įrašą "Savaitgalio rendez-vous" svetainėje. Mano receptas panašus, bet kitoniškas, manau, jog vertas atskiro įrašo, todėl ir dalinuosi su jumis.

Tame pačiame puode pradžioje apkepinant vištieną ir daržoves, o vėliau ruošiant troškinį, bergždžiai neišeikvojamas nė krislelis skanumo ir kvapnumo, be to - vėliau plauti teks tik vieną podą. Mūsų šeimoje (tikiuosi, jog mes ne vieninteliai tokie pasaulyje) nėra virtų morkų gerbėjų, todėl savo receptuose morkas naudoju saikingai, dedu jas į puodą su paskutinėmis daržovėmis, kad jos liktų gana kietos, nesuvirusios. Tačiau šviežias morkas užkandžiui mano šeimyna vartoja besaikiškai, tiesiog siaubingais kiekiais!..

Bulves rekomenduoju nuskusti, su lupenomis bulves valgyti nesveika, o ir skanus padažas į jas kaip reikalas neprisigers. Be to, apart bulvių šiam receptui prireiks pasirinktinai kitos daržovės: saliero šaknies/stiebų, pastarnoko, paprikų, pomidorų arba grybų. Man skaniausias pasirinkimas - salieras. Nuotraukose matysite pomidorą (irgi labai skanu), nes šiuo kartu pristatau savo naujo špižinio puodo premjerą. Su salieru vištieną aluje troškindavau savo nefotogeniškame senuke-mažiuke-špižiuke, kuris iškeliavo (su recepto nuorašu) pas jauną, šiuo patiekalu apžavėtą, dviejų asmenų imigrantų šeimą, ir nepasirodė jiems nei permažas, nei persenas...

Dar patarimas: būtinai naudokite gerą alų - tokį, kokį mėgstate, gali būti šviesus arba tamsus. Netikęs gėrimui alus sugadins patiekalo skonį. Man iš JAV vietinio alaus skaniausi yra Yuengling Traditional Lager (nuotraukoje) arba Blue Moon. Visi kiti skanūs alūs būna tik importiniai, galite manim netikėti, tačiau laikau save gero alaus skonio žinove, todėl nepatariu eksperimentuoti. Lietuviški ir kiti Europos alūs - beveik visi tiks, abejočiau dėl Guiness - tas saldumas ir tamsumas ne visiems gali patikti, ypač bulvėse.

Jeigu jūsų šeima maža, ruoškite iš pusės nurodyto kiekio. Aš dažnai ruošiu patiekalus 2 dienoms, kai kada antrą dieną patiekalas būna dar skanesnis. Ruošos trukmė 10 min., plius kepimas/virimas 40 min. Išeiga 6-8 porcijos. Paruošimui reikia turėti didelį puodą su dangčiu (geriau špižinį).

Produktai:

• 6-8 vnt. (1-1,2 kg) vištienos kulšelių arba šlaunelių 
• 2 arb. š. druskos
• 1 arb. š. sugrūstų margaspalvių arba juodųjų pipirų
• 3 valg. Š. alyvuogių aliejaus
• 1 didelis arba 2 vidutiniški svogūnai
• 2-3 lauro lapeliai
• 1 šakelė rozmarino arba kuokštas čiobrelių, šalavijo, kitų prieskoninių žolių
• 4 skiltelės česnako
• 6 didelės bulvės
• 3 morkos
• 200-300 g salierų stiebų ar šaknų / paprikų / pastarnokų / pomidorų / grybų
• 700 ml (2 buteliukai) alaus

Paruošimas: 

1. Vištieną nuplauname ir nusausiname, iš visų pusių ištriname druskos ir pipirų mišiniu.
2. Puode virš didesnės nei vidutiniškos liepsnos įkaitiname aliejų, apkepiname vištieną iš abiejų pusių po 5 min.
3. Pridedame supjaustytus svogūnus (jeigu naudojame grybus, jie į puodą keliauja kartu su svogūnais) ir likusius recepto prieskonius, juos pakišame po vištiena, kad pasikepintų apie 5 min. ant įkaitusio puodo dugno.
4. Sumažiname liepsną. Į puodą dedame stambiai supjaustytas bulves, pilame alaus. Skystys turi beveik padengti puodo turinį (galiukai gali būt išnirę). Jei pritrūkome alaus, galima papildyti vandens. Uždengiame puodą dangčiu ir verdame 20 min.
5. Dabar į puodą keliauja stambiai supjaustytos morkos ir kitos pasirinktos daržovės, jų nebūtina panardinti. Vėl uždengiame puodą ir pakunkuliuojame daržoves apie 5-7 min. 
6. Pateikiame sriubinėse lėkštėse prie alaus ir purios kvietinės duonos.

Čilės arba aitriosios paprikos

Čilės pipirai priklauso tai pačiai augalų šeimai, kaip ir pomidorai, baklažanai bei tabakas. Šiandien čilės yra paplitusios ir auginamos visame pasaulyje, tačiau jų tėviškė - Centrinė Amerika, kurioje 16-17 a. apsilankę Ispanijos ir Portugalijos konkistadorai į savo namus Europoje grįžo prisikimšę kišenes "karštų" sėklikių. 

Čilės pipirai - tai vitamino C "bomba". Jie turtingi visų grupių vitaminais ir gyvybei būtinais mineralais. Čilės - tai gamtiniai antibiotikai, turintys priešvėžinių savybių, padeda sergant cukriniu diabetu, malšina skausmą, mažina "blogo" LDL choleterolio kiekį organizme. Paros vitaminų ir mineraų poreikiui patenkinti suaugusiam žmogui užtenka suvalgyti 100 g čilių per dieną.

Mano asmeniniu patyrimu, čilės gydo nuo peršalimo, alerginės slogos, blogos nuotaikos, skrandžio bei žarnyno infekcinių ir uždegiminių susirgimų, suteikia energingumo, žvalumo, sušildo visą kūną šaltą žiemos dieną, ir smegeninė geriau veikia po ašrių pietų. Aš daug metų sirgau chronišku gastritu ir gastroduodenitu. Vieno protingo žmogelio patarimu mečiau gerti vaistus ir pradėjau valgyti čiles - mano ligų po poros mėnesių nei žymės neliko. Ir kas sukūrė tą beskonę ir neveiksmingą "dietą skrandininkams"?

Pipirų sąrašas pagal jų aštrumo skalę nuo aštriausio iki neutralaus:

 

Deginantys pipirai: raudonoji Savina Habanjero, Habanjero čilė, tailandietiška "Paukščio akis", raudonieji Amazonės pipirai, Pekvino pipirai, Čiltecepin arba Čiltepin, britų sukurta "Nagos angis" (gyvatė), Naga Holokia ("Vaiduoklis čilė"), indiška Guntur čilė, "Škotų gaubtas", Datilės pipirai, Rokoto arba Rukutu, Afrikos Piri-piri, Surinamo Madam Žanet, Jamaikos karšta paprika

 

Aštrūs pipirai: Tabaskas ir jo padažas, Kajenas, Arbolės čilė, Japonės čilė, Čilipikvin uogos, Malagueta, Pekvin, juodieji pipirai (uogos), Adži Amariljo, geltonieji Kumari pipirai, Kasabelė.

Vidutinio aštrumo pipirai: Serano pipirai, rūkyta halapenio Čipotlė, Puja, Guahiljo čilė, Peter raudonoji čilė.

Švelniai aštrūs pipirai: halapenjo (Jalapeño), Poblano, Pasilja, TAM švelnus halapenio, Anahaimo čilė, Ančio pipirai, Rokotiljo, Pepadiu, Padron, Pimento, Peperončini, Vengriška vaškinė paprika, Banano čilė.

Neutralūs pipirai: įvairių spalvų paprikos, kai kurie Pimento genties pipirai, Ahi Dulhe arba saldieji pipirai, pipirai Kubanelės.

Mano mėgstamiausi pipirai yra visi neutralūs, itališki peperončini, pimento, pepadiu (Peppadew), meksikietiški halapenjo (Jalapeño), tabasko pipiriukai - mėsingi ir sultingi, serano pipirai. Esu ragavusi Madam Žanet (Madam Jeanette) - šie man pasirodė "perkaršti", apsiašarojau vien nuo jų kvapo, peiliu bepjaustydama. Anahaimo čilė visiems žinoma džiovinta ir sutrupinta, parduodama prieskoniniuose buteliukuose, tačiau kartais buteliukuose pateikiamas įvairių rūšių raudonųjų čilių mišinys.

Kaip gesinti čilių karštį, jeigu ištiko bėda paragauti kažko labai aštraus? Vanduo nepadės. Geriausiai gesina aštrumo pojūtį burnoje ir pilve:

• Kazeinas: jogurtas, kefyras, grietinė, pienas, varškė, sūriai tipo mozzarella...
• Riebalai: riebus maistas, aliejus...  
• Rūgštys: pomidoras, citrina, citrusų sultys...
• Atšaldyti stiprūs alkoholiniai gėrimai: tekila, konjakas, degtinė, viskis...
• Cukrus: saldūs pyragai, medus, desertiniai kremai...
• Tam tikri išimtiniai dalykai: avokadas, bananas, obuolys, mangas, humusas...

Pjaustant čiles patartina mūvėti guminėm pirštinėm ir pasirinkiti gerai vėdinamą vietą. Jeigu pjaustote plikomis rankomis, prieš tai įtrinkite rankas aliejumi. Nelieskite odos apie akis ir nosį. Muilas ir vanduo sunkiai pašalina čilių aliejų (kapsaiciną). Geriau pradžioje rankas įtrinti citrinos skiltele, po to gerai nuplauti.

Keletas internetinių svetainių apie pipirus:

• Lietuvos Paprikų Augintojų Mėgėjų Asociacija
• EAT MORE CHILES, 
• Hot Chile Pepper Seed List.

Kiaulienos pjausnys

Yra paplitę keletas šio patiekalo atmainų: "Kiaunienos karbonadas" - kur naudojama nugarinė su šonkauliuku, "Muštinukas" - kur naudojama mušta mėsa ( kiaulienos ar vištienos krūtinėlė, kiaulienos nugarinė), "Vienos šnicelis" - kur naudojama mušta veršiena ir t.t. Visi šios kategorijos kepsniai sutinkami Lietuvos, Lenkijos, Austrijos ir Vengrijos, Čekijos ir Itallijos tautinėse virtuvėse, tačiau pagrindinis jų skirtumas yra tik pavadinimas.

Aš mėsos nemušu, nes mano patirtimi mėsos skonis tarsi išnyksta, ją išmušus ir po to apvilkus į miltus/kiaušinį/džiuvesėlius. Be to nekenčiu taškytis mėsomis po visą virtuvę. Labai plonai pjaustytos kiaulienos irgi vengiu. Skaniausia yra kiaulienos nugarinė supjaustyta 1-1,5 cm storio griežinėliais su plonu balto riebaliuko krašteliu. Mano mažoji dukrelė dievina ne tik "Kiaulienos pjausnio" skonį, bet ir noriai dalyvauja ruošoje, kurią sudaro smagi eiga prieskoniavimo, miltavimo, kiaušiniavimo, džiuvesėliavimo ir galų gale kepimo - pastarąją dalį visada atlieku aš.

Paruošimui reikia turėti didelę keptuvę, tris gilias lėkštes.

Produktai:

• 0,6-0,8 kg kiaulienos nugarinės, supjaustytos 1-1,5 cm griežinėliais (5-6 gabaliukai) 
• 1 arb. š. druskos 
• 1/2 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų 
• 1/2 stiklinės augalinio aliejaus (pvz. vynuogių kauliukų) 
• 1/2 stiklinės miltų 
• 2 kiaušiniai 
• 1 stiklinė smulkių baltos duonos džiuvesėlių 

Paruošimas:

1. Mėsą nuplauname ir kruopščiai nusausiname. Iš abiejų pusių mėsos gabaliukus įtriname druskos ir pipirų mišiniu. Paliekame 5-10 min. skoniams persisunkti. 
2. Trijose lėkštėse atskirai paruošiame miltus, išplaktus kiaušinius, džiuvesėlius. 
3. Virš didesnės nei vidutiniška liepsnos įkaitiname keptuvę. Pilame beveik iki 1 cm gylio alliejų. Aliejus turi būt labai gerai įkaitęs, tai patikrinama įmerkus medinio šaukšto galą, apie kurį turi intensyviai kilti burbuliukai. 
4. Mėsos gabaliukus po vieną gerai apvoliojame miltuose, abiem pusėm pamerkiam į kiaušinį, apvoliojame džiuvesėliuose ir kepame įkaitintuose riebaluose po 3-4 min. iš abiejų pusių. Mėsos gabaliukus dedame tik vienu sluoksniu, mano 28 cm skersmens keptuvėje išvien telpa 3-4 gabaliukai. 
5. Gerai iškepusi kiauliena tikrinama perpjovus: viduje mėsa turi būti be ružavumo, o paspaudus, tekančios sultys turi būti skaidrios. Iškepusią mėsą dedame lėkštėn, pateikiame su citrinos gabaliuku, bulvių purée arba virtomis bulvėmis, garintomis daržovėmis, šviežių daržovių salotomis arba šalia marinuotų daržovių. 

  

P.S. Aš vengiu teikti kartu dvi maisto rūšis keptas riebaluose, kaip pvz. "Kiaulienos karbonadas" ir keptos bulvės. Jeigu mėsa kepta riebaluose, tai prie jos geriau tiks neriebus garnyras, kaip pvz. virtos bulvės ar bulvių košė. O prie keptų bulvių tinka orkaitėje keptos neriebios mėsos ar žuvies kepsniai.