Nerealus vištienos marinatas

Galit juoktis, galit netikėti, bet šios sultingos vištienos skonis nerealiai skanus, tiesiog fantastiškas. Vienas kąsnelis šio patiekalo, ir pamiršite visus kitus vištos paruošimo būdus. Tokio vištienos marinavimo recepto analogų daugybę rasite Internete, tituluojamų "Nuostabus vištienos marinatas", "Neįtikėtinai skani vištiena" ir panašiai. Mano recepto įkvėpimo šalinis - dar 90-tųjų pabaigoje per TV matyta laida, kurioje prancūzas aktorius Gerard Depardieu maždaug panašiai marinavo vištieną pagal savo senelių tradicinį receptą.

Šiame marinate puikiai subalansuoti visi ingredientai - nieko nei pridėsi, nei atimsi. Reguliuokite marinato ingredientų kiekius pagal savo skonį; ragaukite marinatą prieš nardinant į jį vištieną. Geras marinatas yra toks, kuriame negali pasakyti, kokio skonio yra daugiau: garstyčių aitrumo, rūgšties, sūrumo ar saldumo.

"Nerealus vištienos marinatas" tinka kapotai gabalais vištai ruošti, bet kokiai vištienos daliai - su kaulu ar be kaulų. Vištienos krūtinėles rekomenduoju lengvai išmušti - tokios jos geriau prisigers marinato skonio ir keps žymiai greičiau bei tolygiau.

Gerai išmarinuota vištiena kepama labai karštai ir trumpai, kepti galima ant grilio, orkaitėje arba keptuvėje be teflono, geriausiai įkaista ir temperatūrą laiko špižinė keptuvė. Žinoma, skaniausia yra vištiena, kepta virš išdegusių malkų grilio.

Marinato kiekio užtenka maždaug 1 kg sveriančiai vienai vištai, supjaustytai gabalais, arba 4-6 vištienos krūtinėlėms paruošti (apie 700 g). Aš naudojau 4 dideles ekologiškos vištienos krūtinėles. Išeiga: 4 porcijos.
Produktai:

• 1/4 stiklinės (60 ml) obuolių acto, 5% stiprumo
• 1/3 stiklinės (80 ml) rudo cukraus arba akacijų medaus (kitoks medus netinka)
• 3 Valg. Š. garstyčių (aš naudojau rūpiai maltų garstyčių padažą)
• 3 skiltelės česnako, sutrintos
• 2 Valg. Š. citrinų sulčių
• 2 arb. š. druskos
• 1/2 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
• 2 Valg. Š. alyvuogių aliejaus
• 4 vištienos krūtinėlės arba 1 višta, supjaustyta ketvirčiais (0,7-1 kg)
• + 2 Valg. Š. aliejaus - tik jeigu kepsite keptuvėje

Paruošimas:

1. Dideliame dubenyje (be aliuminio) gerai išmaišome visus produktus, išskyrus vištą. Vištienos krūtinėles lengvai mušame plaktuku iš tarsi plėvele dengtos pusės iki 1-1,5 cm storumo. Vištieną panardiname marinate, uždengiame (ne aliuminiu, ne folija!) ir paliekame šaltai marinuotis 2-12 val.
2. Vištienos gabalus ištraukiame iš marinato, šiek tiek nuvarviname. Kepame pagal vieną pasirinktą būdą:
   
   • Paruošiame karštą grilį arba orkaitę 230°C (450°F) ar karščiau. Kepame vištieną ant grotelių, iš abiejų pusių po 5 min.- mėsai be kaulo, po 10 min. - mėsai su kaulu.
   • Virš didesnės nei vidutiniškos liepsnos įkaitiname keptuvę, pilame į ją 2 Valg. Š. aliejaus. Kepame vištieną po 5 min. iš abiejų pusių.
3. Tiekiame į stalą tuojau pat, apliejus keptuvėje ar blėkutėje po grotelėmis susikaupusiu padažu. 

P.S. Jeigu kepate orkaitėje, kurios temperatūra kontroliuojama termostatu (termopora), tai pasiekus užstatytą temperatūrą, kaitinimas išsijungs. Kad to neįvyktų, kepkite truputį praviroje orkaitėje, arba naudokite "Broil" režimą.

Vištiena marinuojasi 2-12 val. 

Nuvarvintą vištieną dedame ant grotelių ir šauname į orkaitę.

Vištiena tik iš orkaitės.

Vištiena aplieta padažu, susikaupusiu blėkutės dugne.

P.P.S. Jeigu jūsų vištienai trūksta įdegio, o padažas blėkutėje perdaug sudegęs, pasinaudokite "Kepsnių makiažo" patarimais.

Befstrogenas

Befstrogenas (Бефстроганов - rus.) - tai rusiškas, bet ne tautinis patiekalas. Jis atsirado ir buvo išpopuliarintas Rusijoje 19 a. pab. - 20 a. pradžioje. Apie Stroganovo receptą yra keletas legendų. Viena jų teigia, jog labai turtingas grafas Stroganovas, gyvenęs Odesoje, buvo paskelbęs "atvirą virtuvę", t.y. bet koks alkanas praeivis galėdavo užeiti į virtuvę ir tikėtis būti sočiai pamaitintas. Prancūzas virėjas tokiam atvejui visada turėdavo paruošęs pamažėle kunkuliuojantį jautienos troškinį garsyčių-grietinės padaže, kuriuo buvo apliejami virti grikiai, bulvės arba makaronai. Miestelėnai gerai žinojo, ko tikėtis Stroganovo virtuvėje, ir praminė patiekalą pagal dosnaus šeimininko pavardę, pridėję prancūzišką žodelį "boeuf" - jautiena.

Pomidorų padažas Befstrogane atsirado žymiai vėliau - sovietmečiu, apie 1920-tuosius. Matyt, čia įtakos turėjo tuomet madingas "Vengriškas guliašas". "Sovietinio Befstrogeno" pagrindu tapo raudonas padažas bei buvo paplitę du standartiniai receptai: valgykloms - supaprastintas, ir restoranams - pagerintas.

Aš mėgstu Befsrogeną baltajame padaže, būtinai su grybais, o vietoj grietinės naudoju grietinėlę, mat šiuolaikinė "parduotuvinė" grietinė dažnai mėgsta "sustreikuoti" ir pavirsti varške, sugadindama visą grožį bei skonį, todėl nerizikuoju.

Jautiena apie 12 val. marinuojama garstyčiose tampa labai minkšta, lipni. Nesusigundykite įdėti daugiau garstyčių, tai paveiks patiekalo skonį. Befstrogeno padažas turi būti labai švelnus, ragautojas neturi net įtarti, jog buvo naudojamos garstyčios ar česnakas.

Befstrogenas skanesnis ir greičiau paruošiamas, jeigu naudojama jautienos sprandinė arba nugarinė. Tačiau tiks ir kita jautienos dalis, tik gali tekti patiekalą ilgiau troškinti, kad mėsa suminkštėtų.

Paruošimui reikia turėti didelę keptuvę su dangčiu arba špižinį puodą, kulinarines žirkles.

Produktai:

• 0.5-0.7 kg jautienos
• 1/2 arb. š. druskos
• 1/4 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
• 1 arb. š. švelnaus skonio garstyčių 
• 1 lauro lapas
• 4 valg. Š. (60 ml) aliejaus 
• 150-200 g pievagrybių arba kitų šviesių grybų
• 2 valg. Š. (30 g) sviesto
• 1 svogūnas, smulkiai supjaustytas
• 1/2 valg. Š. kvietinių miltų
• 1 skiltelė česnako, sutrinta
• 1 arb. š. rudo cukraus
• 1.5 stikllinės (375 ml) grietinėlės

Paruošimas:

1. Jautieną nuplauname, nusausiname, supjaustome išilgai plaušams 1-2 cm storio gabalais, lengvai pamušame plaktuku (išpjovos plakti nebūtina). Dabar mėsą supjaustome statmenai plaušams 1.5 cm juostelėmis, - aš naudoju kulinarines žirkles. Mėsą pasūdome, papipiriname, pridedame sutrupintą lauro lapelį, garstyčių, gerai išmaišome, kad prieskoniai pasiskirstytų per visą mėsos paviršių. Uždengiame ir paliekame šaltai 12 val.
2. Pievagrybius nuvalome šepetėliu, grybai turi būti sausi, supjaustome grybus 1 cm juostelėmis. Svogūną supjaustome smulkiais kubeliais
3. Virš didesnės nei vidutiniškos liepsnos keptuvėje gerai įkaitiname aliejų. Dedame mėsą ir vartydami apkepiname, apie 7-10 min. Mėsa turi dengti keptuvę vienu sluoksniu su tarpais, kitaip mėsa ne keps, o troškinsis. Jeigu mėsos turime daugiau, kepame per du kartus. Laikinai mėsą išdedame į kitą indą.
4. Dabar keptuvėje išlydome sviestą ir jame apkepiname svogūną iki auksinės spalvos. Pridedame grybus, kepame vartydami daržoves, apie 3 min. Apibarstome miltais, išmaišome ir toliau pakepiname, kol pagels miltai. Pridedame česnako, cukraus, anksčiau apkepintus jautienos gabaliukus, pilame grietinėlės. Jei skystys nedengia mėsos, pilame truputį vandens.
5. Uždengiame keptuvę dangčiu, troškinį užviriname ir pakunkuliuojame virš mažos liepsnos apie 3-5 min. Mėsa turi būti minkšta ir sultinga, tinkama pateikimui. 
6. Jeigu befstrogenas bus tiekiamas į stalą vėliau, arba buvo naudojama kieta mėsa, tai pilame daugiau vandens ir virš mažos liepsnos toliau kaitiname iki 3 val., arba troškiname puodą įsatę į 160°C (325°F) laipsnių orkaitę.
7. Pagal pakuotės instrukciją išverdame makaronus, geriausiai tinka fetučiniai.
8. Befstrogeną  servuojame plačiose sriubinėse lėkštėse. Vidury lėkštes sukrauname makaronų kauburėlį, kurį apliejame mėsos troškiniu. Pabarstome susmulkintomis petražolėmis arba laiškiniais česnakais.

Vėlykė arba Paska

Velykos (Vėlykos) - tai gamtos, gimimo ir atgimimo, pradžios, prisikėlimo šventė. Beveik visos Žemės šiaurinio pusrutulio tautų religijos ir "nereligijos" turi gražių ir prasmingų sąsajų dienos susilyginimui su naktimi, pavasariniam pasaulio prisikėlimui paminėti. Mes, lietuviai, švenčiame Velykas tūkstantmečiais,- apie tai byloja išlikę papročiai, padavimai, prietarai ir patarimai: kokius veiksmus tuomet privaloma atlikti, ko negalima daryti, kas neša sėkmę, gerą derlių, kaip džiaugsmu pasidalinti su artimaisiais ir kaimynais, kuo vilkėti, apie ką kalbėti, ką valgyti ir t.t.

Aš nesu prietaringa, bet žaviuosi tautosaka ir gyvenime randu labai daug prasmės ir išminties, skelbiamos mums pasakose, padavimuose, dainose. Vaikystėje šventės - tai labai svarbi pamoka perduodama iš tėvų savo palikuonims. Pavasariui bundant kartu tvarkomės ir puošiame namus, grėbiame iš po sniego palikusius lapus ir sodiname gėles, pasninkaujame irgi kartu - juk gamtai reikia leisti pailsėti nuo visaryjančio žmogaus. Kambaryje pamerkiam kieme "išgelbėtas" vėjo nulaužtas šakas, kartais jos atgyja ir sužaliuoja mūsų džiaugsmui. Puošiamės pavasarinių žiedų spalvomis, planuojame šventę ir kviečiame visus draugus, kad niekas nesijaustų pamirštas.

Ši šventė nereikalauja didelių išlaidų, daugybės dovanų, eglės kirtimo, tuzino patiekalų, blizgesio ir šurmulio. Užtenka šypsenom pasidalinti, margučiais susidaužti, palinkėti meilės ir gėrio, pasveikinti su Velykom, su pavasariu. Nesvarbu kokį tikėjimą žmogus išpažįsta, visi susivienija gėriui gamtos atgimimo dieną...

Jums pateikiu savo tetos Onos paslaptį – senovišką saldaus velykinio sūrio, vadinamo "Vėlyke" arba "Paska", receptą. Šio recepto ir leidimo jį platinti man teko ilgai laukti ir "užsitarnauti". Turbūt būvau pamaloninta tetos todėl, jog esu didžiausia gerbėja jos patiekalų, o ypač jos rankomis pagamintos "Paskos".

Paruošimas pritaikytas ir praturtintas šiuolaikiniais mieste prieinamais produktais bei galimybėmis, pvz. tiršta kaimiška grietinė pakeista grietinėlės sūriu (kaip "Philadelphia") ir "parduotuvine" grietine.

"Vėlykę" būtina paruošti 2-3 dienos prieš šventę, nes tiek užtruks sūrio slėgimas šaldytuve. "Vėlykės" paruošimui naudojami 5 mm dydžio kubeliais susmulkinti cukatai arba šviesūs džiovinti vaisiai: ananasai, mangai, papajos, obuoliai be žievelių, abrikosai, bananai ir gelsvos razinos. Aš dažniausiai naudoju keletą savo gamybos cukatų arba perku džiovintų tropikinių vaisių mišinį, pašalinu tamsius ingredientus, o palikusius šviesius gabalėlius sukapoju peiliu. Mano nuotraukoje matyti, kaip džiovintos figos paleido oranžinę spalvą, mat jų sausi kubeliai po cukraus pudros ir krakmolo danga atrodė švelniai rožiniai ir aš jų per klaidą nepašalinau iš mišinio. Ideali "Paska" turi būti balta, vaisiai ir riešutai vos matomi: lyg užuomina, jog tai nepaprastas varškės sūris. Viena kita kokoso drožlė iš mišinio netrukdo "Vėlykės" skoniui, tačiau kokosas neturi dominuoti - migdolas čia karalius.
"Vėlykės" skonis švelnus, konsistencija tiršta, primena saldaus sūrelio, bet tąsesnė ir turtingesnė aromatais bei skoniais. Smulkūs vaisiai ir riešutai suteikia galimybės ilgiau pakramtyti bei pasimėgauti šiuo senovišku Lietuvišku delikatesu.
Reikmenys:

• sūrmaišis arba merlė (gali būti labai švari sintetinės smulkaus tinklelio užuolaidos atraiža),
• koštuvas arba smulkus rėtis, ir kiek už jį didesnis dubuo ar puodas,
• svoris sūriui paslėgti (sterilus akmuo arba stiklainis su agurkais).

Produktai:

•  350 g nerūgščios, labai šviežios varškės
•  350 g grietinėlės sūrio (baltas tepamas sūris be prieskonių, kaip Philadelphia)
•  200 g sviesto
•  1 stiklinė balto cukraus
•  1 stiklinė grietinės, ar mažiau
•  1 stiklinė baltų (be žievelių), išilgai pjaustytų migdolų
•  0.5-1.5 stiklinės smulkiai sukapotų cukatų arba džiovintų vaisių
• 20-30 vnt. tamsių razinų, mėlynių arba spanguolių - papuošimui 

Paruošimas:

1. Sūris, varškė ir sviestas turi būti kambario temperaturos. Nedidelėmis dalimis dedame varškę į koštuvą ir šaukštu triname. Gausis tokie purūs varškės trupiniukai, kaip sniegas.
2. Migdolus lengvai pakepiname orkaitėje arba keptuvėje: riešutai turi būti sausi ir kieti, bet neparudavę - nekepinti migdolai sūryje labai suminkštėja per 3 dienas, tad maloniau kramtyti traškius riešutus minkštoje masėje.
3. Dideliu šaukštu gerai ištriname sviestą su cukrumi. Įmaišome grietinėlės sūrį, po to varškę. Turi gautis vientisa tiršta masė; jei masė perkieta (varškė labai sausa), dedame grietinės po 1 Valg. Š. ir maišome. Grietinės dedame ne daugiau nei 1 stiklinė (250 ml).
4. Dabar įmaišome migdolus ir smulkiai sukapotus cukatus arba vaisius.
5. Koštuvą arba rėtį uždedame ant paruošto didesnio indo. Koštuvas/rėtis neturi klibėti ar siekti indo dugną, nes ten rinksis skystis. Dvigubą merlę įklojame į rėtį. Sukrečiame visą paruoštą sūrio masę ir tvirtai surišame įstrižus merlės kampus. Tokio sūrio mazgas turi būti viršuje, per sūrio vidurį. Jeigu merlės galus suimsite gumute, tai paruoštame sūryje įdubimas bus mažesnis.
6. Uždengiame sūrį lėkštute, statom į šaldytuvą ir paslegiame. Aš dažniausiai išbalansuoju didelį šaldytuve esantį stiklainį ar sukraunu bokštą skardinių. Lėkštutė turi būti šiek tiek mažesnė negu koštuvo/rėčio skersmuo, kad slegiant neužstrigtų ant jo paviršiaus. 
7. Slegiame mažiausiai parą, o geriau 2 ar 3 dienas. Kasdien bent 2 kartus išpilame indo apačioje privarvėjusį skystį. 
8. "Vėlykė" pateikiama apversta, ant paviršiaus iš razinų sudėliojama Jėzaus Kristaus vardo graikų kilmės monograma (dvi sujungtos raidės: X ir P); arba senovės lietuvių saulės ženklas, jeigu švenčiate pagoniškai; arba tiesiog pavasarinis žiedas, jeigu švenčiate gamtos pabudimą.

 

Kivanas arba "Afrikos raguotas melionas"

Nusipirkau kivaną (kiwano) susižavėjusi jo išore: ovalo formos "spygliuotis", sveriantis apie 100 g,  nepaprastai ryški oranžinė glotni su spygliais žievelė nusėta geltonais taškeliais. Maniau, jog bus kažkas rūgštaus, sultingo, egzotiškai paslaptingo. Sumokėjau $7.99, vaisius įdūrė į pirštą nieko apie jį nenusimanančiai kasininkei ir tuo mane dar labiau sužavėjo - mat šis mažylis moka apsiginti, juk neveltui jis pramintas "Afrikos raguotu melionu".
Nusivylimas atėjo vėliau, namie, šį vaisių perpjovus pusiau. Vaisiaus žalsvas vidus skoniu ir tekstūra priminė pernokusį agurką. Truputėlį rūgštelėjęs, sėklos gana kietos, beskonės, minkštimas glitus, gal kažkiek primena arbūzo ar meliono skonį, tačiau tai artimiau surūgusio agurko padermei; kvapas primena agurkinio šampūno kvapą. 
Kivanas kildinamas iš Afrikos Kalahari dykumos, kur jis auga lyg mažas moliūgas, gulėdamas ant žemės, prikibęs prie vijoklinio stiebo. Kivanas giminiuojasi su agurku, arbūzu, melionais ir moliūgais. Gražiausias savo šeimoje, bet prasčiausias savo skoniu - toks apsišaukėlis dabita yra šis vaisius. Kivanai didesniais kiekiais auginami Naujojoje Zelandijoje, JAV Kalifornijos valsijoje bei kituose šiltuose kraštuose; juos lengva užsiauginti šiltnamyje arba balkone. Kivano paskirtis dažniau dekoratyvinė: papuošti vaišių stalą, sudaryti vaisių puokštę. Kivano nereikia laikyti šaldytuve, jis apie 6 mėnesius (nuo nuskynimo datos) gali išgulėti vidury stalo krepšelyje, prieš atsiras rudos pūvio dėmelės.
Kivano minkštime yra vitaminų C, A, kalcio, geležies. Žievelė kieta ir nevalgoma, minkštimas vandeningas, numalšins dykumos keliautojo troškulį.

Paruošimas:
Vaisių išilgai pjauname pusiau. Sriubiniu šaukštu į dubenėlį išskaptuojame minkštimą.

Pirmas bandymas: jogurtas - neblogas
Vienos kivano puselės minkštimą sumaliau blenderyje, pridėjau:

• 1/2 citrinos sulčių ir žievelės tarkučių
• 2/3 stiklinės graikiško jogurto
• 2 valg. Š. akacijų medaus

Viską gerai išmaišiau, supyliau į kivano žievelės puseles, pateikiau su maraskino vyšniomis. Skonis geras, įdomus, jautėsi maltų sėklų krisleliai, lyg malti riešutų kevalai.

Antras bandymas: salsa - geras
Čia kivano minkštimas, sumaišytas su citrinos sultimis, druska ir pipirais, atstoja salsos padažą ir agurką. 

• Vienos kivano puselės minkštimas
• 1/2 citrinos sulčių
• 2 vnt. marinuotų guindilla pipirų
• 1/4 raudonojo svogūno
• 1 pomidoras
• 1 valg. Š. kalendros lapelių, susmulkintų
• 1/2 arb. š. druskos
• 1/4 arb. š. maltų čilės pipirų

Šakute susmulkinau kivano minkštimą, atskirdama sukibusias į gumulus sėklas. Smulkiai supjausčiau pomidorą, pipirus ir svogūną. Pridėjau likusius ingredientus sumaišiau dubenėlyje ir palikau 1 val. šaldytuve: skoniams persisunkti ir patiekalui atšaldyti. Pateikiau kivano puselėse.
Salsa gavosi įdomaus skonio, kivanas paįvairino įprastinius salsos ingredientus. Truputis glitumo netrukdė - priminė okrą, populiarią daržovę Lotynų Amerikos virtuvėje. Kietos sėklos kramtant malonesnės, negu sumaltos.

Antrąkart pirkčiau šį vaisių tik dekoratyvinio jo panaudojimo sumetimais, o vėliau, kad neprapultų, gaminčiau vėl salsą. Jei kas pavaišintų kivanu naujame, man nežinomame pavidale - nepraleisčiau progos paragauti.
Kai kas kivano skonyje randa panašumų į kivį, bananą ir žaliąją citriną - aš to nepajutau. Mano patyrimu skonis yra rūgštus agurkinis, o konsistencija gliti, sėklos kietos ir beskonės. 10 balų skalėje kivanui duočiau 3 - neypatingas skonis, bet graži išorė.

Mano ragautų egzotiškų vaisių įvertinimo lentelė:

10 - fantastiškas:  graviola arba pau-pau, persimonas, 

9 - puikus: mangas, ananasas, avokadas, granatas

8 - nuostabus: kinkanai, figos, kiviai, apelsinas, pomelas

7 - gardus: tamarindai, datulės, bananai, greipfrutas

6 - skanus: guava, kokosas,

5 - įdomus: karambola, opuntijos kriaušė

4 - geras: papaja, svarainis,

3 - neypatingas: pitaja, kivanas, fizalis

2 - beskonis:  unedas

1- šlykštus: durianas

Mangoldų troškinys

Turbūt ne kartą matėt krautuvių lentynose ryšulius keistų didelių lapų ir susimąstėte: "Ką iš jų paruošti? Sriubą? Troškinį? Salotas?"... Mangoldai tinka visiems šiems patiekalams.

Mangoldai (swiss chard - angl.) - tai burokėlių ir špinatų giminaičiai. Jų stiebai traškūs, sultingi, gali būti ryškiai raudonos, oranžinės, geltonos arba baltos spalvos; lapai gilios žalios spalvos, blizgaus paviršiaus, plokšti arba "susigarbiniavę". Mangoldai kildinami iš Viduržemio jūros regiono, tačiau puikiai auga ir Lietuvos klimate, jų derlius nuimamas pradedant birželiu ir baigiant rugsėju.
Salotoms naudojami tik jauni, nedideli, švenlaus skonio mangoldų lapeliai. Dideli lapai yra truputėlį karstelėje, jie kartu su kotais smulkinami ir naudojami troškiniuose ir barščiuose. Mangoldų lapų kartumas dingsta juos apdorojus termiškai.

Mangoldai - tai mažai kaloringi žalumynai, nepaprastai turtingi gyvybiškai reikalingais mineralais ir vitaminais: A, C ir B grupės, juose apstu ir tokio reto vitamino K. Taip pat mangoldai kupini magnio, mangano, kalio, geležies, vario, kalcio, triptofano, baltymų ir maistinių skaidulų. 

Dar aš Jūsų neįkalbėjau paragauti mangoldų? Tada gal skanus troškinio kvapas padės? Šiame daržovių troškinyje susipynę daug skonių, spalvų ir tekstūrų: slidus svogūnas, sultinga paprika, "kramtomiški" mangoldai ir sproginėjantys pomidoriukai. Nesusprogę karšti pomidoriukai atrodo gražiai bei labai smagu juos sprogdinti bekramtant - toks maloniai netikėtas tekstūrų žaismas ir kepto pomidoro skonio išsiveržimas.

Paruošimui reikia turėti didelę keptuvę su dangčiu. 

Produktai: 

• 30 ml alyvuogių aliejaus
• 1 didelis svogūnas
• 300 g mangoldų lapų
• 300 g vynuodinių pomidorų
• 1 paprika
• 4 skiltelės česnako - nebūtinai
• 1 arb. š. jūros druskos
• 1/2 arb. š. sausų čilės pipirų arba šviežiai maltų juodųjų pipirų

Paruošimas:

1. Daržoves gerai nuplauname, vandenį nuvarviname. Svogūną, papriką ir mangoldus smulkiai supjaustome.
2. Keptuvėje įkaitiname aliejų, pakepiname svogūnus iki auksinės spalvos: apie 3-4 min., pasūdome ir papipiriname. Pridedame papriką, mangoldus, česnaką ir nepjaustytus pomidorus. Daržoves gerai išmaišome, keptuvę uždengiame dangčiu ir troškiname apie 5 min. Įkaitę pomidoriukai pradės sproginėti. Kai maždaug pusė pomidoriukų susprogs, nukeliame keptuvę nuo liepsnos, dar kartą pamaišome, kad susprogusių pomidorų sultys pasiskirstytų troškinyje.
3. Pateikiame kaip garnyrą prie mėsos patiekalų arba kaip vegetarišką patiekalą su duona.

Saldus apelsinų padažas

Nemėgstate sausų blynų ir varškėčių? Pasibaigė klevų sirupas ir vyšnių uogienė? Jei turite nors vieną apelsiną ir pusę citrinos, kol keptuvėje kepa blynai, pasigaminkite šį paprastai paruošiamą nuostabaus skonio padažiuką. Esu tikra, kad Jums patiks. Šis oranžinis kvapnus grožis padės pagerinti netgi nuobodžiausią desertą: jis tinka pyragams aplieti, valfiams pamirkyti, ant ledų vazelėje užvarvinti, lėkštelę aptaškyti, kurioje tupi pyragaitis ir t.t. Prancūziškas patiekalas "Siuzetės lietiniai" neįmanomas be šio padažo.
Paruošimui reikia turėti sulčiaspaudę, nedidelį puodą. Išega maždaug 300 ml.
Produktai:

• 1 apelsinas
• 1/2 citrinos
• 5 valg. Š. cukraus
• 50 g sviesto
• 2 valg. Š. Grand Marnier arba kitokio apelsinų likerio - nebūtinai
• 1/2 arb. š. krakmolo

Paruošimas:

1. Citrusus gerai nuplauname ir nusausiname. Lengvai aptarkuojame apelsino tik oranžinę žievelės dalį. Išspaudžiame apelsino sultis, turi gautis apie 130 ml arba pusė stiklinės. Išspaudžiame citrinos slutis, išega turi būti apie 2 valg. Š.
2. Puode sumaišome apelsino sultis, cukrų, sviestą, apelsino žievelės tarkučius. Mišinį maišydami kaitiname virš nedidukės liepsnos ir užviriname. Paverdame dar apie 2-3 min., kol pilnai ištirps visas cukrus ir mišinys truputį sutirštės.
3. Puodelyje suplakame krakmolą su citrinos sultimis. Mišinį pilame į verdantį sirupą, išmaišome ir paverdame apie 1-2 min.
4. Dabar pilame Grand Marnier, užviriname ir pakunkuliuojame apie 20 sekundžių.
5. Tik išviręs padažas gali atrodyti labai skystas, bet aušdamas jis sutirštės. Padažą pateikiame šiltą arba šaltą, ant blynelių arba apšlakstę desertą. Padažą saugome uždarame ąsotėlyje, šaldytuve, iki 3 savaičių.

P.S. Nuotraukose mano ruoštas padažas iš dvigubo kiekio, nurodyto recepte. Varškėčių papuošimui naudojau išpjaustytas apelsino skilteles ir avietes.

Jautienos mišrainė "Abžorka"

Šis receptas yra plačiai žinomas rusakalbėse Interneto platybėse. Mišrainės "Abžorka" (Обжорка - rus.) pavadinimas reiškia "rajūniukas". Man buvo pranešta, jog yra liudninikų, mačiusių šio recepto prezentaciją per Rusijos TV. Iki manęs šis receptas atkeliavo telefonu iš šį patiekalą išbandžiusių ir įvertinusių gurmanų, gyvenančių užjūryje. Vėliau buvo atlikti tyrinėjimai ir analitinis darbas, kuriame aš esu patyrusi specialistė; receptas buvo patobulintas, nekeičiant jo esmės ir išlaikant skonių paletės balansą. Rezultate pagaminti keletas patiekalo variantų buvo pateikti savanoriams, pelno nesiekiantiems, jokioms politinėms partijoms nepriklausantiems, gurmanams (profesionaliems ragautojams), kurių nuomonė yra nepaperkama ir nepriklausoma. Įvyko ragavimas, atranka ir receptas-nugalėtojas buvo paskelbtas dar mišrainę bekramtant. Būtent šis receptas pateikiamas žemiau Jūsų dėmesiui. 
"Abžorka" - tai mišrainė, kuri reikalauja kramtymo, skonis atsiveria palaipsniui, ingredientus bekramtant. Aštrų svogūno skonį kontrastuoja virtos daržovės; sūri ir sultinga agurko rūgštis sužimba kaip blykstė, jį prakandus; o švelniai aromatinga virta jautiena bei majonezas sukuria gurmanišką patirtį uždelsiantį foną.
Paruošimui reikia turėti 2-3 puodus, dubenį, peilį. Išeiga 6 porcijos.
Produktai:

• 300 g jautienos (išvirtos su druska, pipirais, lauro lapeliu)
• 3 morkos
• 3 bulvės
• 1/2 raudonojo svogūno
• 3-4 rauginti arba marinuoti agurkai
• 3-4 valg. Š. agurkų raugo arba marinato
• 4 valg. Š. majonezo
• 1 arb. š. druskos
• 1/2 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų arba 1 valg. Š. čilių marinato (mišrainė bus be juodų taškų)

Paruošimas:

1. Jautieną verdame 60-90 min. vandenyje, pridėję druskos, piprų ir lauro lapelių. Išvirusią jautieną atvėsiname iki kambario temperatūros, supjaustome statmenai plaušams 3-4 cm gabalais, išskaidome plonais ruoželiais.
2. Bulves ir morkas išverdame kietai: verdame su lupenomis, atvėsiname, nulupame, žiuljenuojame, t.y. supjaustome 3-4 cm ilgio juostelėsmis.
3. Agurkus ir svogūną žiuljenuojame.
4. Visus produktus sudedame į dubenį, pasūdome, papipiriname, pridedame majonezo ir išmaišome. Jeigu mišrainė lipni ir sausa, pilame po 1 valg. Š. agurkų raugo arba marinato ir maišome. Raugo pilame tiek, kol pasiekiams norimas sultingumas.
5. Prieš pateikiant, palaikome mišrainę šaldytuve mažiausiai 2 val. - skoniams atsiskleisti ir sultims persisunkti. Pateikiame mišrainę papuošę petražolėmis.

P.S. Jautienos buljoną galima sušaldyti ledo formelėse padažams ruošti, arba tiesiog išvirti sriubą, pvz. "Bulvienę su porais".

Padažas ir panardas "Žalioji deivė"

Ar kada matėt, kaip vaikai persivalgo šviežiom daržovėm? Aš mačiau: kiekvienąkart, kai daržovės pateikdavau su panardu (dip - angl.) "Žalioji deivė". Visi suaugę, paragavę šio subtilaus kulinarinio šedevro, nešykštėjo išreikšti komplimentų ir nuostabos. Iš pateiktų recepte ingredientų gaunasi nemažas kiekis padažo, tačiau patikėkit, jeigu valgytojų 6 ar daugiau, to kiekio užtenka tik 1 kartui; svarbu tik, kad būtų ką į padažą nardinti: mano "praktikoje" kartą net visi svogūnai ir duona pasibagė, - mat šio žalsvo gėrio juk neįmanoma sustoti valgyti.
Padažas "Žalioji deivė" buvo sukurtas 1923 metais aktoriui Džordžui Arlisui pagerbti. Renginys vyko San Francisko viešbučio "Palace Hotel" restorane, svečiai rinkosi spektaklio "Žalioji deivė" sėkmei atšvęsti... Ir štai restorano šefas Riomeris tai progai sudėjo šviežių prieskoninių žolelių buketą, pagardino keliais šlakeliais citrinos sulčių, ir paskandino šią žalią skonio ir kvapo simfoniją grietinės ir majonezo mišinyje. Padažas sužavėjo svečius ne tik savo skaisčiai žalia spalva, bet ir nuostabiai subalansuotu skoniu. Jis puikiai dera tiek prie šviežių salotų, tiek mišrainėse, tiek keptai vištienai ar žuviai aplieti. Pateikite šį padažą mažame dubenėlyje kaip panardą (dip - angl.) šparagams, ridikėliams, agurko ar morkos ketvirčiams, saliero stiebams, pitos duonos trikampėliams, bulvių traškučiams, virtoms krevetėms ar krabams.
Skirtingai nuo šiuolaikinės versijos, tradiciniame padaže nebuvo naudojamas avokadas, bet liudininkai tvirtina, jog padažas "Žalioji deivė" per savo premjerą buvo pateiktas ant salotų, kurių sudėtyje buvo avokadas, burokėliai, agurkai ir šviežių salotų lapeliai. Avokadas šio padažo/panardo skoniui suteikia "riešutiškumo", o tekstūrai - tirštumo.
Padažo esmė - šviežių žalių prieskonių puokštė. Aš visad stengiuosi parinkti bent 3-4 žolelių mišinį, neskaitant laiškinio česnako arba poro. Kuo daugiau įvairovės, tuo padažo skonis bus subtilesnis. Naudojami tik prieskonių lapeliai, kieti stiebai pašalinami. Nuskabytus žalumynų lapelius negrūdant sudėjus į stiklinę, turi gautis maždaug 3/4 stiklinės tūrio.

Paruošimui reikia turėti blenderį arba visus kietus ingredientus teks labai smulkiai kapoti aštriu peiliu ir grūsti grūstuve, kaip tai darė šefas Riomeris. Išeiga 400-500 ml.
Produktai:

•  3/4 stiklinės (30 g) šviežių žolelių mišinio: petražolių, peletrūno (tarragon), laiškinio česnako (chives) arba poro, kalendros (cilantro), krapų arba baziliko, truputis raudonėlio (oregano), prieskoninio šalavijo (sage)
• 1/2 stiklinės (120 ml) švelnaus skonio majonezo arba veganezo
• 3/4 stiklinės (180 ml) grietinės
• 2 valg. Š. šviežiai spaustų citrinos sulčių, gali būti žaliosios citrinos arba 5% vyno acto
• 1/2 arb. š. čilių marinato  arba 1/8 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
• 1/2 avokado minkštimo (apie 80 g) - nebūtinai
• 2-3 vnt. aliejuje sūdytų ančiuvių filė arba 1/2 arb. š. druskos be priemaišų
• 1/2 arb. š. cukraus
• 1 skiltelė česnako - nebūtinai

Paruošimas:

1. Ančiuvius nuplauname ir nusausiname. 
2. Visus produktus sudedame į blenderio indą, gerai  išplakame iki vientisos masės. Paragaujame, jei reikia, daugiau pasūdome ir papipiriname.
3. Paliekame šaldytuve skoniams persisunkti mažiausiai 1 val. Jeigu padažas gaminamas su avokadu, jis išlieka šviežias šaldytuve 1-2 dienas. Be avokado pagamintą padažą saugome iki 4 dienų.

 

Pitaja arba "Drakono vaisius"

Kartais užeina man tokia nuotaika: "nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką..." Jaučiuosi išsiilgusi naujų patirčių, atradimų, mistikos ir paslapties. Dažnai gelbsti kokio nors standartinius žanrus neatitinkančio kino peržiūra, kartais atrandu nusipirkti antikvariate labai keistą daiktą, kurio paskirties nežino netgi pati pardavėja. Tačiau iki galo neištirtas kulinarijos pasaulis šioje paslaptingumo ir naujų pojūčių sferoje irgi turi daug ko pasiūlyti. Taigi, pradedu naują skiltį savo dienoraštyje: EGZOTIKA. Čia sudėsiu savo bandymų ir patyrimų aprašymus, eksperimentuojant su retai sutinkamais maisto produktais ir skoniais, tikiuosi, tuo prasklaidysianti nuobodumą savo aprašymuose apie vištos kojeles ir bulvių mišraines. Gal ir kitiems patiks arba bus naudingi mano pasvaičiojimai bei kritiški įvertinimai?

Pitajos (kertuočiai, drakonvaisiai) - tai avietinės spalvos, obuolio dydžio vaisiai, paplitę Tailando ir Vietnamo tropiniame drėgnume, kur pitajos auga ant nusvirusių kertuočio kaktuso šakų. Vaisiaus žievelės atsikišimai atrodo lyg slibino žvynai, turbūt jie suteikė pitajai "Drakono vaisiaus" pravardę.  Remiantis nusimanančių gurmanų nuomone, šviesiai rausvos ir geltonos pitajos vaisių rūšys yra skanesnės. 
Drakono vaisiaus vidus - tai balta, lyg arbūzinės konsistencijos ir nesaldaus arbūzo skonio masė, pripildyta smulkučių juodų sėklų, kurios primena kivio sėklas. Valgomas būtent tas minkštimas kartu su sėklomis, kuris turtingas antioksidantais, vitaminais B ir C, fosforu ir kalciu.
 

Paruošimas:
Drakono vaisių pjauname išilgai pusiau. Jeigu vaisius prinokęs, jo vidus lengvai išimamas sriubinio šaukšto pagalba. Jeigu vaisius kietas, tada žievę teks nukapoti aštriu peiliu.

Pirmas bandymas: kubeliai - geras
Kubeliais supjaustyta drakono vaisiaus balta masė atrodo patraukliai. Atšaldyti gabaliukai, pateikti vaisiaus raudoname kiautelyje valgomi šakute. Jų skonis primena atšaldytą arbūzą: labai vandeningi, truputį saldūs. Šis pateikimo būdas man pasirodė patraukliausias ir skaniausias. Pitajos kubeliai tinka vaisių salotoms, sušaldytos į ledą primena šerbetą. Kubeliais supjaustytas, uždarame indelyje, šaldytuve, drakono  vaisius beveik nepakeitė savo skonio ir spalvos 2 dienas.

Antras bandymas: gėrimas - nevykęs

Blenderyje sumaltas drakono vaisius tapo gličia tyre, kuri nepasižymėjo skoniu, bet suputojo ir priminė šampūną su juodais krisleliais. Teko tą tyrę stipriai skiesti ananasų ir apelsinų sultimis, kol skonis tapo patrauklus ir nesijautė glitumo, tačiau ir pitajos skonio visai nesijautė. Nepatariu pitajos naudoti gėrimams.

Trečias bandymas: jogurtas - neblogas
Vienos pitajos puselės minkštimą sumaliau blenderyje, pridėjau:

• 1/2 citrinos sulčių ir žievelės tarkučių
• 2/3 stiklinės graikiško jogurto
• 2 valg. Š. akacijų medaus

Viską gerai išmaišiau, supyliau į pitajos žievelės puseles, pateikiau su žvaigždės vaisiumi. Skonis buvo neblogas, tačiau sumaltos juodos sėklikės priminė smilteles - ne iš maloniųjų pojūčių, ypač burnoje.



Ar ragaučiau šio vaisiaus vėl? Jeigu būčiau juo vaišinama kažkokioj naujoj, man nežinomoj formoje - taip. Pati antrąkart pitajos vargu ar pirkčiau, nebent būčiau labai ištroškusi krašte, kur siaubingai karšta ir nėra gėlo geriamo vandens.
Įvairūs šaltinai aprašo švelnų aromatą ir ypatingą skonį. Mano patyrimu, skonio yra nedaug, primena baltąją arbūzo minkštimo dalį, kur saldumo likusi tik užuomina, o konsistencija minkšta, šiek tiek gliti, lyg pernokusio arbūzo centras. Sėklos be ypatingo skonio, trapios, kaip mažos smiltelės tarp dantų - nei trukdo, nei padeda vaisiaus suvartojimui. 10 balų skalėje pitajai duočiau 3 - nieko ypatingo, skonio nedaug, vandeningas, beveik bekvapis.

Mano ragautų egzotiškų vaisių įvertinimo lentelė:

10 - fantastiškas:  graviola arba pau-pau, persimonas, 

9 - puikus: mangas, ananasas, avokadas, granatas

8 - nuostabus: kinkanai, figos, kiviai, apelsinai

7 - gardus: tamarindai, datulės, bananai, greipfrutai

6 - skanus: guava, kokosas,

5 - įdomus: karambola, opuntijos kriaušė

4 - geras: papaja, svarainis,

3 - neypatingas: pitaja, kivanas, fizalis

2 - beskonis:  unedas

1- šlykštus: durianas

Anticeliulitas

Turbūt kiekvienas turime pažįstamą asmenį, kuris/kuri ekstremaliai kūdinasi, t.y. badauja arba atsisako valgyti tam tikrų skanių patiekalų, sportuoja iki skausmų ar sąmonės netekimo, vynioja savo šlaunis į plastikinę plėvelę, pasitelkia chirurgus į pagalbą, bei kitaip kankina savo kūną. Aš nepritariu mazochizmui, nepraktikuoju jokių čia auksčiau išvardintų kūdėjimo būdų, prisilaikau nuomonės, jog nieko čia blogo, kai žmogaus išorė atspindi jo gyvenseną. Mano principas toks: nepatinka išorė - keisk gyvenimo būdą arba žemink estetinių standartų kertelę.

Visai kas kita yra celiulitas - galiu ramiai gyventi tik tol, kol jo nematau. Vyrams čia geriau pasisekė, tačiau jie irgi gali tapti celiulito aukomis. Kai kurios moterys atranda pirmąsias celiulito apraiškas peržengusios 40-mečio ribą, kiti žmonės - numetę 30 kg ir daugiau svorio. Mano gi šeimoje moterys jau gimsta su celiulitais, vėliau visos laimingai išteka ir prigimdo dukterų... su celiulitais. Genų inžinerija dar nepasiekė tokių aukštumų, kad galėtų pakeisti celiulito paveiktas šeimų dinastijas. Tačiau puoselėti šio estetinio kūno elemento irgi nesiruošiame.

Esu girdėjusi vyrų nuomonę, jog gražiai moteriai celiulitas - kaip plakta grietinėlė ant puikaus deserto. Putlios moterų šlaunys įkvepė tokius žymius tapytojus, kaip Rubensas, Renuaras, Van Gogas, Rembrandtas. Daugelis šiuolaikinių tapytojų bei skulptorių savo darbuose moteriškumą sieja su putliu, minkštu, mažais kauburėliais nusėtu odos paviršiumi...  Tačiau mane tai mažai guodžia.

Belgų dietologai ir moksilninkai nustatė, jog moterys, labai linkusios į celiulitą yra apvalių formų (didelės putlios krūtys ir klubai), švelnių veido bruožų, jautrios ir švelnios odos. Jų hormoninėje pusiausvyroje dominuoja estrogenas, tai ginekoidinis tipas. Šios moterys priskiriamos "Romėniškos statulos" tipui, suprask: marmuro išvedžiojimai - tai celiulito rievės... Tie patys belgai siūlo būtent šiam tipui skirtą dietą, kurios pagrindas - pusryčiams ruošiamos šviežios citrusų sultys. (Šaltinis "The Health Magazine" 2011 m. vasaris).

Dažniausiai skaitau visokius patarimus žurnaluose tik dėl juoko, tačiau šis man įstrigo, nes apie tokį citrusų kokteilį girdėjau jau keletą kartų ir iš įvairių šaltinių, kaip imunitetą stiprinantį, priešvirusinį,  riebalines liaukas tirpinantį, organizmą valantį, kepenų veiklą stimuliuojantį, odai suteikiantį spindesio ir t.t. Viso to stebuklingo poveikio priežastis yra greipfrutas - gamtinis antivirusinas, steroidas ir organizmo valiklis.

Bandau šio gėrimo efektyvumą jau 2 savaites, pastebėjusi teigiamus rezultatus celiulito zonoje, tuojau pat apie tai pranešiu. Kol kas tik pastebėjau, jog mano dienos pradžia tapo energingesnė, mažiau traukia prie saldumynų, ir šiaip: LABAI SKANUS KOKTEILIS.

Kadangi rūgšties skonio receptoriai išsidėstę mūsų liežuvio šonuose, šias sultis patartina gerti per šiaudelį, - taip mažiau jausis rūgštis. Jeigu pasitaiko labai rūgštus greipfrutas, aš sultims nenaudoju citrinos, o kartais gėrimą pasaldinu pridėjusi 1 bananą ir suplakusi mišinį blenderyje. Taip pat galima sultis skiesti tyru vandeniu.

Paruošimui reikia turėti sulčiaspaudę.

Produktai: 

• 1 greipfrutas
• 1 apelsinas arba 2 mandarinai
• 1/2 citrinos

Paruošimas:

1. Kokteilį ruošiame ryte tik akis prakrapščius ir dantis išsivalius.
2. Nulupame citrusų žieveles, išspaudžiame sultis.
3. Geriame sultis lėtai, per šiaudelį. 
4. Po 20 min. pertraukos pusryčiaujame.

P.S. Anot belgų dietologų, antras moterų tipas - "Bizantietės" - yra trapios, siaurų klubų ir mažų krūtų moterys. Jų probleminė zona yra padidėjęs, išsiveržęs pilvas. "Bizantiečių" organizmui dažnai būdingas estrogenų trūkumas.

Trečias tipas - "Amazonės" -  androidinio tipo moterys, jų organizme dominuoja testosteronas. Jų charakteriui būdinga agresija, kūnas raumeningas, krūtys stangrios, o jei "Amazones" apkūnios, - tai kietai, nesudribusios. "Amazonių" problemos yra riebi oda, padidintos odos poros. Jos labai mėgsta mėsos patiekalus. Šio tipo moterims, esant kūno viršsvoriui, jį labai sunku numesti.

Cezario salotos

"Cezario salotose" skonio esmė yra jų padažas. Mano vaikai dievina šias salotas ir galėtų valgyti kasdien, tačiau dažnai tenka nusivilti "Cezario salotų" skoniu, jas užsakius restoranuose. Dėl skonių nesiginčysim, bet gal ir jums pravers mano "Cezario salotų" paruošimo būdas, patikrintas ir patvirtintas mažųjų gurmanų?

"Cezario salotos" buvo sukurtos "iš bėdos". Tai yra minimalistinis patiekalas, kurį 1924-taisiais pirmąkart paruošė italų kilmės imigrantas vardu Cezaris Kardini, gyvenęs San Diege. Buvo liepos 4-oji - JAV Nepriklausomybės Diena. Restoranėlyje pasibaigė visos daržovės apart salotų lapų. Išradingas virtuvės šefas sukūrė paprastą tobulumą iš to, kas buvo po ranka. Po 20-tie metų "Cezario salotų" šlovė pasiekė ir Niujorką; maždaug tuo pat metu kiekvienas buvęs restoranėlio darbuotojas pradėjo prisirašyti recepto autorystės šlovę sau.

Rozos Kardini (šefo dukters) žodžiais, autentiškame jos tėvo recepte nebuvo naudojami ančiuviai - ančiuvių prieskonis jautėsi dėl Vorčesteršyro padažo. Salotų padažas buvo gaminamas iš žalių (suprask termiškai neapdorotų) kiaušinių trynių, alyvuogių aliejaus, acto, česnako, ir daug šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Mano receptas yra sumodernintas, aš gaminu taip, kaip patinka ir tinka mano šeimai: be žalio kiaušinio, su ančiuviais vietoj druskos, - tai, beje, yra šiuo metu labiausiai paplitęs "Cezario salotų" padažo receptas JAV. Ančiuvių, česnako ir alyvuogių aliejaus skonių derinys - šiuolaikinių "Cezario salotų" cinkelis. Pasirinkite brangesnius, alyvuogių aliejuje konservuotus ančiuvius. Jeigu ruošite padažą be ančiuvių, naudokite daugiau Vorčesteršyro padažo arba 1/2 arb. š. druskos.

Išeiga 4-6 porcijos. Padažo naudoju tik pusę, palikusį laikau šaldytuve iki 5 dienų - pagamintą jogurto pagrindu, 3 savaites - pagamintą vien aliejaus pagrindu.

Paruošimui reikia turėti blenderį, arba grūstuvę, arba aštriabriaunį didelį peilį.
Išeiga 180 ml.

Produktai:

• 1 gūžė (120 g) romėnų salotų lapų
• 1/8 raudonojo svogūno - nebūtinai
• 1/2 stiklinės ar daugiau skrebučių arba krutonų
• 3 Valg. Š. stambiai tarkuoto "Pamezano" arba "Džiugo" sūrio

Padažui:

• 2 vnt. ančiuvių filė arba 1/2 arb. š. druskos
• 1 skiltelė česnako
• 4 Valg. Š. (60 ml) alyvuogių aliejaus arba nesaldinto graikiško jogurto
• 2 arb. š. obuolių arba vyno acto, 5% stiprumo
• 1 Valg. Š. citrinos sulčių (arba daugiau acto)
• 1 arb. š. Vorčesteršyro padažo
• 1 arb. š. Dižono garstyčių - nebūtinai
• 1/2 arb. š. cukraus
• 1/2 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
• 2 Valg. Š. alyvuogių aliejaus "Extra Virgin"

Paruošimas:

1. Salotų lapus gerai nuplauname, nusausiname (aš naudoju salotų džiovinimo karuselę) ir suplėšome arba supjaustome vieno kąsnio šmoteliais; juos sudedame į dubenį.
2. Ančiuvių filė padedame ant lentutės ir peilio ašmenimis braukome tol, kol pasigamins tyrelė. Peiliu sutraiškome ir susmulkiname iki tyrelės česnako skiltelę. Galima ančiuvius su česnaku pertrinti grūstuvėje. Jeigu naudojame blenderį, nepjaustytus ančiuvius tik sudedame į blenderio indą.
3. Pirma gerai sumaišome arba suplakame visus padažui skirtus ingredientus, išskyrus aliejų. Po to nuolat maišant padažą, plona srovele pilame aliejų. Suplakame padažą iki kol susidarys emulsija.
4. Salotas apliejame padažu, dosniai papipiriname ir išmaišome. Paragaujame, jei reikia - pasūdome. Apibarstome sūrio tarkiais bei krutonais, vėl lengvai pamaišome ir pateikiame nemetaliniame dubenyje. 

"Cezario salotų" padažo ingredientai ir pagamintas jogurto pagrindu padažas mano "firminiame" buteliuke.

Šitaip atrodo blenderyje suplaktas "Cezario salotų" padažas jogurto pagrindu.

Cezario salotos "karūnuojamos" sekančiais priedais, pasirinkite vieną:

• keptos vištienos krūtinėlės juostelės;
• keptos lašišos gabalėliai;
• ant grilio kepintos tigrinės krevetės;
• aliejuje sūdytų ančiuvių filė;
• kietai virto kiaušinio ketvirčiai.

Čia buvo naudotas jogurto pagrindu gamintas padažas.

4 dienas šaldytuve tupėjęs padažas, gamintas be jogurto, t.y. aliejaus pagrindu.

Čia "Parmidžiano" sūris susmulkintas naudojant daržovių skustuką.

P.S. Cezario salotų esmė - tai padažas. Jos buvo sukurtos kulinaro vardu Cezaris Kardinis - italo imigravyusio į JAV, vėliau apsigyvenusio Meksikoje. Salotos buvo išpopuliarintos Amerikoje, tad laikomos šio žemyno kulinarine klasika. Kartais Cezario salotų padažo buteliuko etiketėje jumoro formoje puikuojasi imperatoriaus Julijaus Cezario paveiksliukas. 

P.P.S. Šis padažas (be pieno produktų) išlieka šviežias sandariame indelyje 3 savaites, o gaminamas jogurto pagrindu "Creamy Caesar" - apie savaitę. Pradarius ančiuvių dėžutę ir panaudojus tik 2 file gabaliukus - nėr kur dėti palikusių, nebent į "Žaliąją Deivę" arba ant picos "Roma". Ančiuvių aliejus, netgi uždarame indelyje, sugeba vos indelį pajudinus per šoną išsilieti ir prismardinti visą šaldytuvą. Aš gaminu "Cezario salotų padažą" iš visos ančiuvių skardinės, t.y. recepto kiekį padauginu iš 8. Prieš naudojant, padažą gerai suplaku, nes jis šaldytuve šiek tiek sustingsta.

Dar viena man patikusi interpretacija - šefas Carmine Accogli pateikia savo variantą su žaliu kiaušiniu ir kepto bekono gabaliukais, medinis dubuo įtrinamas česnako skiltele: http://www.cbc.ca/stevenandchris/2013/01/ultimate-caesar-salad.html

Pamigiano-Reggiano skanesnis įamžėjęs, tačiau jis labai sukietėja. Rekomenduoju jį nusipirkus visą sutarkuoti ir laikyti šaldytuve, sandariame indelyje.