Citrininiai "Skonai" su uogomis

Šiam receptui įkvėimo šaltinis buvo aktorės Christinos Riccy vaidmuo seriale "Lizzie Borden Took an Ax". Seriale gervuogių skonais pagrindinė veikėja nuonuodija savo dragę... Aš nuo ankstyvos vaikystės esu siaubo ir kriminalnių istorijų gerbėja - paveldėjau tai iš mano vienos prosenelės. Šis mano pomėgis daugumai draugų sunkiai suvokiamas, jiems tai nepriimtina ir netgi šlykštu. Aš tame matau kūrėjo fantazijos meistriškumą, siurrealios realybės poveikio žmogaus psichologijai vaizdavimą, žmogaus intelekto ir savisaugos instinktų veikimo kritinėse situacijose analizavimą. Siaubo filmuose mane žavi aktorių talentai, įtampą sukuriantys garsai ir muzika, specialių efektų kūrybinis meistriškumas. Vaikystėje netgi bandžiau rašyti siaubo romaną, apie konkistadorų kovą su žmogėdromis indėnais, o pabaigoje atskrido ateiviai, kurie visus sukišo į vieną mėgintuvėlį... Na, jeigu aš jums dar nesugadinau apetito, tai pirmyn!

Pagal mane šilti "Skonai" - tai puikūs savaitgalio pusryčiai, ypač šaltuoju metų laiku. "Skonai" valgomi juos pertepant sviestu, tiršta nerūgščia kaimiška grietine, Mascarpone arba grietinėlės sūriu, uogiene arba džemu.

Skonai - tai Airijos ir Albiono salose gyvenančių tautų valgis, bemielė vos salstelėjusi duona, kurios purumą palaiko valgomoji soda. Šaltiniai teigia, jog "Skonų" tėvynė yra Škotija, kur dar 19 amžiuje keptuvėje virš viryklės būdavo kepamas storas blynas - pyragas, vėliau pjaustomas į trikampius vienos porcijos gabalus. Velsiečiai turi savo apvalių, vienos porcijos "Skonukų" receptą. Airiai orkaitėje kepa analogišką labiau pilvotą "Sodos duoną". Britai prie pietų arbatėlės kepa "Roksus" - kietus vienos porcijos sodos tešlos duoninukus. Amerikoje anglakablės kilmės imigrantai kepa "Skonus", kurie yra kieti lyg "Roksai" paviršiuje, purūs kaip "Sodos duona" viduje, o forma paliekama kepėjo kulinarinei fantazijai: trikampiai, stačiakampiai, rutuliukai, skrituliukai, ar tiesiog tešlos gniužuliukai - kaip kam labiau patinka.

Jums pateikiu sveikuoliškų "Skonų" receptą, be kepimo miltelių, be dirbtinių skonio ir purumo priedų. Recepto idėją pasiskolinau čia. Mano recepto kiekiai ir gamybos eiga skiriasi, pakeitimus dariau pagal savo kulinarinius principus. Tūrius matavau gana tiksliai ir ingredientus svėriau elektroninėmis svarstyklėmis - aš taip darau dėl recepto aprašymo tikslumo, tačiau kiekius galite matuoti apytiksliai. Pagal mano receptą tešla iškepa puri, sodos skonio jaučiasi tik užuomina, kepinys nesausas, bet ir ne drėgnas, toks, kokia turėtų būti pusryčių duona. Aš naudojau trijų rūšių ekologiškus miltus: ruginius, kvietinius ir avižinius. Be ruginių miltų skonai iškepa gelsvos saulėtos spalvos, labai gražūs (gaila, jog neturiu ankstesnio kepinio nuotraukų). Kas mėgsta ruginę duoną, tas paaukos patiekalo estetiką dėl rugio švelniaus ir kvapnaus prieskonio. Malti avižiniai dribsniai tešlai suteikia ne tik skonio, bet ir kiek rūpesnės tekstūros. 

Nerekomenduoju skonų tepti kiaušinio plakiniu - kaip rekomenduoja kai kurie receptai. Šį kartą aš juos ištepiau ir sakyčiau, kad anksčiau kepti sauso paviršiaus skonai man buvo gražesni. 

Geriausiai, tiksliau gražiausiai, "Skonuose" iškepa smulkios sausos uogos, kaip pvz. razinos, džiovintos spanguolės, džiovintos vyšnios, datulės. Gana tvarkingai savo pavidale išlieka smulkios šviežios miško uogos: avietės, žemuogės ir mėlynės. Šaldytos smulkios uogos kepimo metu išleidžia sultis ir šiek tiek nudažo apie jas esančia tešlą. Tačiau labiausiai pasileidžia šviežios sultingos uogos, jos ne tik praranda savo formą dar tik į tešlą įmaišant, bet ir nudažo tešlą savo slutimis, o kepant sugeba išsilieti iš kepinio. Tačiau, skonio požiūriu, estetika čia jokios reikšmės nevaidina. Tad drąsiai naudokite tas uogas, kurias turite po ranka, kurias mėgstate. Aš naudojau šviežias sultingas gervioges, kadangi jos buvo gana didelės, kiekvieną uogą perpjoviau pusiau. Galima "Skonus" kepti ir be uogų, tada rezultate gausis purūs "Roksai".

Kepimui reikia turėti du dubenis, karščiui atsparų indą - didelę keptuvę arba blėkutę, peilį, mikserį arba šakutę, praverstų plakimo šluotelė, citrusų žievelių gremžtukas ir citrinų sulčių spaudyklė.

Produktai:

• 1 stiklinė (250 ml) kvietinių miltų
• 1 stiklinė (250 ml) ruginių miltų (arba kvietinių miltų)
• 1/2 stiklinės (125 ml) avižinių dirbsnių (arba kvietinių miltų)
• 1/3 stiklinės (80 ml) cukraus (galima mažiau)
• 1 arb. š. sodos
• 1/2 arb. š. druskos
• 100 g kambario temp. sviesto
• 1 vnt. citrina
• 1 vnt. kiaušinis
• 1/2 stiklinės (125 ml) riebios grietinėlės arba nerūgčios kaimiškos grietinės
• 1/4 stiklinės (60 ml) nesaldinto jogurto
• 100-120 g smulkių uogų: džiovintų, šaldytų ar šviežių

Paruošimas:

1. Paruošiame 190°C (375°F) karštumo orkaitę. Kepimo skardą arba keptuvę išklojame kepimo popieriumi arba silikoniniu kilimėliu. 
2. Nutarkuojame citrinos žievelę, išspaudžiame iš pusės citrinos sultis. Tešlai reikia maždaug 1 Valg. Š. citrinų sulčių. 
3. Malūnėlyje arba maisto procesoriuje sumalame avižinius dribsnius - maždaug iki manų kruopų rūpumo. 
4. Dideliame dubenyje sumaišome miltus, cukrų, maltas avižas, sodą ir druską - visus sausus ingredientus.
5. Kitame dubenyje šluotele išmaišome skystus ingredienus: grietinėlę/grietinę, jogurtą, kiaušinį, 1 Valg. Š. citrinų sulčių ir žievelės tarkius.
6. Sviestą dedame į miltų mišinį ir šakute spaudžiant į dubens sienelę susmulkiname iki rūpių miltų granulių tekstūros. Mikseriu tai padaryti galima greičiau ir lengviau. 
7. Į miltų dubenį pilame skystą mišinį ir išminkome vientisos konsistencijos tešlą. Į tešlą švelniai įmaišome uogas. 
8. Dabar pagal fantaziją formuojame "Skonus". Galima formuoti 2 cm storumo skritulius, mažo mandarino dydžio kamuoliukus, saujos dydžio tešlos gniužulus... Arba galima tiesiog išdėti tešlą ant kepimo paviršiaus ir suploti į 2-3 cm storio blyną. 
9. Kepame orkaitėje 25-30 minučių, kol kepinys gražiai iškils, paviršius švelniai rustels. Tiekiame į stalą tuojau pat. Skanaus!

Sumalame avižinius dirbsnius.

Aš naudojau šitokią riebią itališką grietinėlę.

Skysti ingredientai dubenyje.

Skystų ingredientų mišinys įmaišomas į miltų-sviesto mišinį.

Galiausiai į tešlą įmaišomos uogos.

Iš dubens tešlą išdedame ant kepimo paviršiaus.

Tešlą formuojame pagal savo nuožiūrą. Aš supjausčiau į 8 trikampius. 

Taip atrodė "Skonai" po 25 min. kepimo. Pakepinus 5 min. ilgiau, jie tapo gražiau parudavę. 

Žagarėlių "Skruzdelynas"

Šiais metais, kaip ir per kiekvienas Užgavėnes, mano dukters mokykloje vyko "Visų tautų kultūrų festivalis". Tradiciškai, kiekvienas vaikas atnešė savo šeimos tautinį patiekalą. Aš tikėjausi šiais metais išsisukti nuo papildomo darbo, tačiau jau porą savaičių prieš festivalį dukters klasiokai pradėjo mane kamantinėti: "ką šiais metais kepsite?", "ar vėl bus Lietuviškas skanėstas?", "ar vėl bus Spurgutės?"... Supratau, kad turiu ne tik nenuliūdinti, bet ir vėl kažkuo visą klasę pradžiuginti. Mano paruoštas "Skruzdėlynas" puikiai atitiko progą ir buvo palydėtas deramais komplimentais. 

"Skruzdėlynas" - tai šventinis desertas, galima jį vadinti "tortu", kuris gaminams suformavus aukštą kūgį iš traškios, aliejuje keptos tešlos smulkių sausainiukų - "Žagarėlių". Žagarėliai sulipinami medumi ir apibarstomi aguonomis. Aguonos prilimpa tik tose vietose, kur yra medaus šlakeliai, tad vizualiai atrodo lyg tai būtų skruzdelynas, pilnas skruzdėlių.

Mano nuomone, "Žagarėliai" yra vienas seniausių Europos kulinarijos desertų, siekiantis viduramžius, kai europiečiai, tiek valstiečiai, tiek didikai, maistą valgydavo rankomis. Žagarėliai tradiciškai kepami Užgavėnėms, arba po Gavėnios pavasarinių mugių ir karnavalo metu, Silvestrinėms (Naujųjų Metų nakčiai), ir bet kokia kita proga, kai šventei susirenka didelis būrys žmonių. Žagarelius kepa tiek Lietuvos kaimyninės tautos, tiek Europos parkaščiai. Viena dukters mokytoja - italė - sakė, jog panašius traškius sausainius jos vaikystėje kepdavo močiutė, kuri į kapus nusinešė recepto paslaptį. Man yra žinomas labai panašus Sicilietiškas traškios tešlos receptas - "Kanolių" kiauteliai, kurių recepte irgi būtinas alkoholis - šiuo atveju šviesus Marsala vynas. Alkoholis tešlą lengvai paskanina, padaro traškesne, trapesne; palyginimui - naudojant vandenį, tešla yra tvirtesnė dėl sąveikos su glitimu. 

Taigi, šiuo plačiausiai lietuviams žinomu patiekalu mielai gardžiavosi ir kitos tautos, netgi tie, kas ragavo šį desertą pirmąkart gyvenime (įskaitant visokius "nevalgiukus", "aikštingiukus" ir t.t.).

Paruošimui reikia turėti dubenį, kočėlą, picos peilį - tešlos pjaustymui, maždaug 20 cm skermens puodą arba fritiūrinę - žagarėlių virimui aliejuje, kulinarines žnyples, groteles virš blėkutės - riebalams nuvarvinti; padėklą, didelę lėkštę arba gražų platų dubenį - "Skruzdelyno" formavimui. 

Tešlos gamyba užtrunka apie 30 min.,  kepimas ir "Skruzdėlyno" torto formavimas – 1 val. Išeiga: 80 vnt. "Žagarėlių", t.y. vienas "Skruzdelynas", kurio užtenka 50-60 žmonių pavaišinti (dviems klasėms ir mokytojams).

Internete yra aibė "Žagarėlių" receptų. Būkite atsargūs dėl tų receptų ingredientų proporcijų, ypač kur sakoma naudoti 6 kiaušinius. Mano recepte ingredientai buvo tiksliai matuojama ir sveriami.

Produktai tešlai:

• 3 vnt. vištų kiaušiniai
• 1/8 arb. š. (žiupsnelis) druskos
• ¾ stiklinės (125 g) smulkaus granuliuoto cukraus
• 50 ml (1/5 stiklinės) degtinės arba šviesaus romo
• 2-2 ½ stiklinės (320-390 g) kvietinių miltų, aukščiausios rūšies - tešlai
• ½  stiklinės (80 g) kvietinių miltų – kočiojimui / pabarsymui

Papildomi produktai:

• 1 litras šviesaus augalinio aliejaus (saulėgrąžų, alyvuogių arba vynuogių kauliukų)
• 100 g skysto medaus (akacijų, liepžiedžių arba apelsinmedžio žiedų)
• 2 Valg. Š. aguonų, geriau šviežesnių

Paruošimas:

1. Dubenyje šakute išplakame kiaušinius su druska, cukrumi ir degtine. Beriame 2 stiklines miltų, išmaišome tešlą (galima mikseriu). Tešla bus labai lipni ir tąsi. Beriame šiek tiek daugiau miltų ir minkome rankomis, kol tešla pradės atšokti nuo rankų.
2. Tašlą daliname pusiau, vieną gabalą uždengiame plėvele arba drėgnu lininiu rankšluosčiu, o antrą rankomis paminkome apie 1-2 min., paruošiame kočiojimui.
3. Fritiūrinėje arba nedideliame puode virš vidutiniškos liepsnos prikaitiname aliejų, tai užtruks maždaug 7-10 min. - tiek maždaug trunka ir iškočioti tešlos gabalą. Aliejaus gylis turi būti mažiausiai 4 cm. Ideali prikaitinto aliejaus temperatūra yra 180-190°C (360-375°F); arba tempetratūrą tikriname įmerkus aliejun medinę lazdelę ar medinio šaukšto galą: apie medieną aliejus turi inirtingai burbuliuoti.
4. Ant dosniai miltais pabarstytos lentutės iškočiojame tešlos pusę iki maždaug 2-3 mm storumo. Peiliu tešlos lakštą supjaustome 4 cm pločio juostomis, kiekvieną juostą supjautome maždaug 12-14 cm ilgio stačiakampėmis atkarpomis, kiekvieną atkarpą įpjauname išilgai per vidurį, nepažeidžiant stačiakampio kraštų, t.y. įpjova 2 cm neturi siekti stačiakampio krašto. Formuojame žagarėlius: stačiakampio vieną siauresnį galą perneriame per įpjovą, ištempiame lengvai, ilgos stačiakampio briaunos turi būti vieną kartą persisukusios (žiūr. nuotraukoje).
5. Maždaug po 6 vnt. suformuotų žagarėlių nardiname į įkaitintą aliejų, vartome kulinarinėmis žnyplėmis. Kepimo trukmė priklauso nuo aliejaus temperatūros: labai karštame aliejuje žagarėliai kepa po 5 sekundes iš kiekvienos pusės, jeigu aliejus reikiamos temperatūros (kaip nurodyta 3 punkte), tai kepimas užtruks apie 20 sekundžių iš kiekvienos pusės. Skanesni yra šviesūs gelsvi žagarėliai. 
6. Iškepusius žagarėlius išdedame ant grotelių atvėsti ir aliejaus pertekiui nuvarvėti. Kartojame kepimą su likusiais žagarėliais. 
7. Kartojame kočiojimą ir kepimą su palikusia tešlos puse. Iš viso turi gautis apie 80 vnt. žagarėlių.
8. Kai tik žagarėliai atvėsta iki kambario temperatūros, iš jų galima formuoti "Skruzdelyną". Ant padėklo, didelės plokščios lėkštės arba plačiame dubenyje lyg spindulius dedame žagarėlius gražesniais ir smailesniais galais į išorę. Išdėjus sluoksnį lengvai apšlakstome medumi ir pabarstome aguonuomis. Dėliojame žagarėlius į aukšą kūgį, pabaigoje į centrą vertikaliai įstatome likusius 6-8 žagarėlius - kiekvieną sluoksnį ir viršūnę šlakstome medumi ir barstome aguonomis.
9. Tiekiame į stalą tuojau pat. Nepaprastai skanu prie kavos ar arbatos. Pagal šį receptą iškepti Žagarėliai išlieka traškūs ir skanūs 4-5 dienas (ilgiau man neteko tikrinti, nes nelikdavo). Labai drėgnoje patalpoje rekomenduočiau "Skruzdėlyną" uždengti plėvele. Žiemos metu oras patalpose sausas - idelus traškiems kepiniams.

P.S. Jeigu neturime skysto medaus: susicukravusį medų dubenėlyje sumaišome su nedideliu kiekiu vandens, maišant kaitiname dubenį pastačius ant puodo su garuojančiu vandeniu. Nepripilkite perdaug vandens, medus turi būti tąsus, lipnus ir lėtai besiliejantis, kaip kad būna šviežias.

Pagal mano receptą žagarėliai iškepa traškūs, bet pakankamai tvirti, nesubyrantys rankose. Žagarėliai kepami išsipūčia, viduje tampa tuščiaviduriai - vien išorinis traškus kiautelis. Šie žagarėliai nepraranda savo kokybės ir skonio savybių laikomi atidengti kambario temperatūroje 4-5 dienas.

Lipni tešla išvoliojama ant dosniai miltais pabarstyto paviršiaus - kad neliptų kočiojant. 

Tešla tampri, tad reikia stiprių rankų kočiojimui. 

Galima pjaustyti idealiais rombais, o galima pjaustyti įvairiomis formomis ir neturėti atliekų. 

Tokie įvairūs buvo mano žagarėliai prieš kepimą.

Kepant "Žagarėliai" dar daugiau deformuojasi, bet tai skonio negadina, o vaizdui suteikia dramatiškumo.

Šitiek "Žagarėlių" pagaminau iš pusės tešlos kiekio. 

Ant padėklo formuojamas "Skruzdelynas".

"Skruzdelynas" paruoštas. 

Mūsų 2012 metų Kalėdų "Skruzdelynas", keptas iš tešlos ilgų trikampių.