Mano paauglystėje (1980-85-taisiais) visos mergaitės, tame tarpe ir aš, būtinai perskaitydavo Reşat Nuri Güntekin knygą "Čiauškutė". O visai neseniai man teko peržiūrėti 1987 metų turkišką serialą su sinchroniniu vertimu į rusų kalbą "Королек - птичка певчая". Buvo malonu patikrinti savo atmintį ir prisiminti paauglystės išgyvenimus. O ir šiaip tas serialas įdomus tuo, jog atskeidžia kai kuriuos Turkijos istorijos faktus bei įdomiai parodo Turkijos šimtmečio senumo kultūrą 1980-tųjų madose ir šukuosenose.
Tame filme yra epizodas, kuriame kaimo vyrai pagrindinę heroję, gražuolę mokytoją, kurios geidžia visi ir negali gauti nei vienas, švelniai pravardžiuoja "Гульбешекер" - taip seriale pateikiamas rožių uogienės pavadinimas (Azerbaidžano kalboje). Turkų originalo kalboje tai skamba šiek tiek kitaip: "Gül reçeli". Na, tai nesvarbu...
Man tas epizodas ilgam užstrigo atmintyje, mat, ne tik šokiravo pietiečių vyrų elgesys, bet ir tas sugalvotas palyginimas moters su uogiene. Mano vaikystėje mama dažnai virdavo rožių uogienę ir viena sau gaudavo ja mėgautis, nes aš, brolis ir tėvas buvome ištikimi miško uogų gerbėjai. O dabar man užkliuvo, jog žūt būt turiu tą rožių uogienę paruošti, kad vėl patirčiau tą seniai pamirštą skonį, ir ne bile kaip paruošti, o autentiškai turkiškai ir 100% ekologiškai.
Ištyrus Internetines platybes pasirinkau šį receptą, kurį Jums ir pateikiu, tik sumažintame kiekyje. Mat, mano ekologiškame sode praeitą savaitę žydejo tik keletas rožių, o ranka man pakilo nuskabyti žiedlapius tik nuo 9 bijūno dydžio žiedų, kas sudarė maždaug 100 g žiedlapių masės. O kaip pakvipo mano namai, ir kaip nuo skonio apsvaigo mano namiškių galvos... Toliau negirsiu - palieku Jums patiems atrasti šio saldumyno stebuklą.
Uogienei tinka tik ekologiškos, šviežios, nesuvytusios ir visiškai prasiskleidusios rožės arba erškėtrožės. Pirktinės rožės dažniausiai yra persisunkusios pesticidais ir cheminėm trąšom, todėl maistiniam vartojimui netinka. Išeiga 300 ml.
Paruošimui reikia turėti puodą, nedidelį rėtuką ir nemetalinį indelį.
Produktai:
Tame filme yra epizodas, kuriame kaimo vyrai pagrindinę heroję, gražuolę mokytoją, kurios geidžia visi ir negali gauti nei vienas, švelniai pravardžiuoja "Гульбешекер" - taip seriale pateikiamas rožių uogienės pavadinimas (Azerbaidžano kalboje). Turkų originalo kalboje tai skamba šiek tiek kitaip: "Gül reçeli". Na, tai nesvarbu...
Man tas epizodas ilgam užstrigo atmintyje, mat, ne tik šokiravo pietiečių vyrų elgesys, bet ir tas sugalvotas palyginimas moters su uogiene. Mano vaikystėje mama dažnai virdavo rožių uogienę ir viena sau gaudavo ja mėgautis, nes aš, brolis ir tėvas buvome ištikimi miško uogų gerbėjai. O dabar man užkliuvo, jog žūt būt turiu tą rožių uogienę paruošti, kad vėl patirčiau tą seniai pamirštą skonį, ir ne bile kaip paruošti, o autentiškai turkiškai ir 100% ekologiškai.
Ištyrus Internetines platybes pasirinkau šį receptą, kurį Jums ir pateikiu, tik sumažintame kiekyje. Mat, mano ekologiškame sode praeitą savaitę žydejo tik keletas rožių, o ranka man pakilo nuskabyti žiedlapius tik nuo 9 bijūno dydžio žiedų, kas sudarė maždaug 100 g žiedlapių masės. O kaip pakvipo mano namai, ir kaip nuo skonio apsvaigo mano namiškių galvos... Toliau negirsiu - palieku Jums patiems atrasti šio saldumyno stebuklą.
Uogienei tinka tik ekologiškos, šviežios, nesuvytusios ir visiškai prasiskleidusios rožės arba erškėtrožės. Pirktinės rožės dažniausiai yra persisunkusios pesticidais ir cheminėm trąšom, todėl maistiniam vartojimui netinka. Išeiga 300 ml.
Paruošimui reikia turėti puodą, nedidelį rėtuką ir nemetalinį indelį.
Produktai:
- 100 g rožių žiedlapių
- 1 stiklinė balto cukraus
- 2 valg. Š. citrinos sulčių
- 80-120 ml (1/3-1/2 stiklinės) vandens - uogienei virti
- Užkaičiame pilną virdulį vandens.
- Rožių žiedlapius kruopščiai nuvalome nuo nešvarumų: pašaliname žalius lapelius, amarus, nuplėšiame suvytusius ar apdžiuvusius žiedlapių kraštelius bei apatines baltas žiedlapių dalis. Išvalytus žiedlapius sudedame į rėtuką.
- Paruošiame dubenį su švariu šaltu vandeniu (aš naudojau filtruotą šaltą vandenį ir dar pridėjau ledukų). Dubuo turi būti didesnis negu rėtukas.
- Rožių lapelius perliejame verdančiu vandeniu ir tuojau pat ataušiname panardinus į šalto vandens dubenį. Šį karštą-šaltą perliejimą kartojame iš viso 3 kartus.
- Nusunkiame vandenį iš žiedlapių. Nemetaliniame indelyje žiedlapius sumaišome su citrinos sultimis ir 3 valg. Š. cukraus. Indelį uždengiame ir paliekame šaltai 4-6 val.
- Nedidelime puode sumaišome likusį cukrų ir 80 ml vandens. Virš nedidelės liepsnos maišydami kaitiname, kol visiškai ištirps cukrus (man cukrus netirpo, tad pyliau šiek tiek daugiau vandens).
- Į paruoštą karštą cukraus sirupą sudedame rožių žiedlapius ir pilame visą išsiskyrusį iš jų skystymą. Maišant užviriname ir pakunkuliuojame 5-10 min. Išvirusioje uogienėje visi žiedlapiai bus suminkštėję ir neplūduriuos paviršiuje.
- Karštą uogienę galima sandariai užsukti steriliame stiklainiuke, arba ataušusią ugienę perpilti į indelį su dangteliu ir saugoti šaldytuve. Pateikiame prie arbatos, ant blynų, jogurto, varškytės, ledų ir kitų desertų.
Ačiū, už puikų receptą. Labai aromatingai atrodo. Bandysiu pasigaminti iš laukinių erškėtrožių žiedlapių, kai jie pas mus žydės.
AtsakytiPanaikintiĮspūdingai! Kaip skonis?
AtsakytiPanaikintiOho! Nustebinta esu. Labai įdomu, dar negirdėjus tokio uogienės recepto.
AtsakytiPanaikintiIr man įdomu, koks ten skonis gaunas, kad net galvelės apsvaigsta :)
Aš turbūt priėjau tokį amžių, kai man rožių uogienė - pats skaniausias ir kvapniausias desertas. Tačiau mano vaikučiai valgo tik uogienės skystymą (su blynais, ant vaniliniu ledų, su jogurtu, ant varškytės). Jiems nepatinka "žiedlapių kramtoškė". Man įdomu, jeigu kas virsite šią uogiene, pasidalinkite savo skonio patirtimi.
AtsakytiPanaikintiSitos uogienes nesu ragavusi, bet vaikysteje pas mus daznai atvaziuodavo mamos drauge is Ukrainos, kuri virdavo roziu ziedlapiu uogiene. Tada man tai girdejosi kaip stebuklu stebuklas. Bet dar didesnis stebuklas man buvo egliu spygliuku uogiene. Mano mama sake,kad sitos dvi,jos ragautos uogienes, pacios skaniausios. Ar kas girdeje apie spygliuku uogiene?
AtsakytiPanaikintiTurkijoje viesbutyje kiekviena ryta valgydavau roziu uogiene. Tikrai labai skanu .
AtsakytiPanaikintilabai sudomino man dar negirdeta si roziu uogiene, kadangi pas mane zydi daug roziu, tai buvo labai didelis noras ismeginti. Namai tikrai pakvipo rozemis, savotiskas skonis, o lapeliai tikra kramtoske. Pavaisinau draugus, visiems labai patiko, tikras sventiskas desertas.Tikrai labai skanu:)Virkite ir skanaukite!
AtsakytiPanaikintiLabai seneij valgau iš ukrajinos teta buvo parvezu nuostabi uogiene
AtsakytiPanaikinti