Atsakingas apsipirkimas

Jau turbūt supratot, skaitydami mano blog'ą, jog esu "pasinešusi" dėl natūralaus maisto, sveikatos ir paprastumo. Tačiau juk mes visi esame nuodėmingi, ir aš - ne išimtis. Griešydama savo taisyklėms, bent jau stengiuosi pasirinkti tokią nuodėmę, kuri suteikia daugiausia malonumo. Juk malonumas - tai pagrindinė nuodėmės paskirtis, ane? Pvz. neseniai labai užsimaniau "džindžerėlos", tai toks imbierinis gazuotas limonadas "Ginger Ale", skaniausias yra Seagram's gamintojo. Visi šio gėrimo ingredientai, išskyrus vandenį, yra žalingi sveikatai, ypač tas Sodium Benzoate E211, kuris, pasak Britų mokslininkų, sukelia vėžį ir yra daugumos vaikų neurologinių susirgimų bei vystymosi atsilikimų priežastis. Taigi, mėgaudamasi džindžerėlos stikline, mąsčiau, jog surūkyta cigaretė, turbūt, būtų mažiau kenksminga, bet džindžerėla juk yra skaniau...
Jeigu skaityti krautuvėje visų pirkinių etiketes, tai vienkartinis apsipirkimas (4 asmenų šeimai pamaitinti savaitę) užtruks 4-5 val. Antrą kartą užteks tik 3 val., nes atsimeni anksčiau išstudijuotus produktus ir antrąkart jau tiesiog neini prie "tam tikrų" lentynų, pradedi "atsargiau" liesti rankomis "tam tikrų" gamintojų vardais pažymėtus gaminius. Maždaug po 10-ties tokių atsakingų apsiprekinimų, supratau, jog įprastinėje maisto mega-krautuvėje perku tik apie 20 produktų, kurių pavadinimus ir etiketes jau išmokau atmintinai. Likę reikalingi produktai įsigijami iš turgaus, ekologinės krautuvėlės, privačios kepyklos, eilės mažų delikatesų parduotuvių. Viskas tapo paprasčiau ir greičiau įgyvendinama, bei mano kas-savaitinis apsipirkimas tapo jau nebe našta, o malonia išvyka pasižmonėti. Mažose krautuvėlėse tapau "sena kliente", krautuvininkai mane pasitinka su "hello-how-are-you!" pasveikinimu ir plačia šypsena veide, kartais paklausia apie mano vaikučius, kartais parekomenduoja naujoves ir duoda jų paragauti. Mažų krautuvėlių pirkėjai irgi draugiškesni, kalbūs, klausinėja vienas kito nuomonių, prašo patarimų, kas labai retai pasitaiko mega-centruose, kur pirkėjai tik skuba bei rauko nosis nuo nemalonaus skalbimo miltelių, chlorkės-mėsos ir pesticidų-daržovių kvapų mišinio.
Paskutiniu metu aš perku daugiau pirminių ingredientų, padažus išmokau ruošti pati, kečupą, miltus, druską, cukrų... perku tik ekologiškus. Dabar atsirado kita bėda: restoranuose, kur viskas gražu ir puiku, kur iš maisto sukraunami gražūs bokštai ir pateikiami ant pašildytų lėkščių, kur ant sienos pakabintas virtuvės šefo portretas su visais išvardytais jo laimėjimais bei apdovanojimais, man... neskanu. Salotos - cheminio skonio, net puikus padažas to neužgesina; hormonais ir antibiotikais išaugintos mėsos kvapas gniaužia gerklę; desertas primena indų plovimo muilo kvapą ir skonį, o šalia padėta ideliai graži raudona braškė - man karti, nors ir iki pusės dengta šokoladu. Mano namiškiai mažiau paveikti šios bėdos, bet jau ne kartą teko girdėti MB atsidūstant: "pagaliau, naminis maistas!", netgi vaikai dažniau renkasi valgyti namuose, prieš einant į gimtadinį MCDonalds'e arba picerijoje. Pobūvyje susirinkę vaikai kaip vanagai puola prie torto su fotografiniu atvaizdu (čia mūsuose toks labai madingas vaikiškų tortų dekoravimas), o maniškiai tik 1-2 kąsniukus baiksčiai nugnybia ir laukia, kada eisime namo, kur laukia arbūzas.
Finansiškai mano šeimos biudžetas kenčia, tačiau tikiuosi, jog sveikai matindamasi šiandien, senatvėje sutaupysiu vaistams: tam tikra investicija.
Taigi, aš visus perspėjau apie ekologiško gyvenimo pasekmes, spręskite patys: ar verta prasidėti, ar ne.


P.S. Yra antra ekologiško maisto problema: ekologiški miltai labai gerai tinka blynams, sausainiams ir keksams, bet visokie įmantrūs kepiniai nesigauna tokie purūs ir gražūs, kokius juos matau receptų paveiksliukuose. O gal tai tik mano nemokšiškumas?