Velykos (Vėlykos) - tai gamtos, gimimo ir atgimimo, pradžios, prisikėlimo šventė. Beveik visos Žemės šiaurinio pusrutulio tautų religijos ir "nereligijos" turi gražių ir prasmingų sąsajų dienos susilyginimui su naktimi, pavasariniam pasaulio prisikėlimui paminėti. Mes, lietuviai, švenčiame Velykas tūkstantmečiais,- apie tai byloja išlikę papročiai, padavimai, prietarai ir patarimai: kokius veiksmus tuomet privaloma atlikti, ko negalima daryti, kas neša sėkmę, gerą derlių, kaip džiaugsmu pasidalinti su artimaisiais ir kaimynais, kuo vilkėti, apie ką kalbėti, ką valgyti ir t.t.
Aš nesu prietaringa, bet žaviuosi tautosaka ir gyvenime randu labai daug prasmės ir išminties, skelbiamos mums pasakose, padavimuose, dainose. Vaikystėje šventės - tai labai svarbi pamoka perduodama iš tėvų savo palikuonims. Pavasariui bundant kartu tvarkomės ir puošiame namus, grėbiame iš po sniego palikusius lapus ir sodiname gėles, pasninkaujame irgi kartu - juk gamtai reikia leisti pailsėti nuo visaryjančio žmogaus. Kambaryje pamerkiam kieme "išgelbėtas" vėjo nulaužtas šakas, kartais jos atgyja ir sužaliuoja mūsų džiaugsmui. Puošiamės pavasarinių žiedų spalvomis, planuojame šventę ir kviečiame visus draugus, kad niekas nesijaustų pamirštas.
Ši šventė nereikalauja didelių išlaidų, daugybės dovanų, eglės kirtimo, tuzino patiekalų, blizgesio ir šurmulio. Užtenka šypsenom pasidalinti, margučiais susidaužti, palinkėti meilės ir gėrio, pasveikinti su Velykom, su pavasariu. Nesvarbu kokį tikėjimą žmogus išpažįsta, visi susivienija gėriui gamtos atgimimo dieną...
Jums pateikiu savo tetos Onos paslaptį – senovišką saldaus velykinio sūrio, vadinamo "Vėlyke" arba "Paska", receptą. Šio recepto ir leidimo jį platinti man teko ilgai laukti ir "užsitarnauti". Turbūt būvau pamaloninta tetos todėl, jog esu didžiausia gerbėja jos patiekalų, o ypač jos rankomis pagamintos "Paskos".
Paruošimas pritaikytas ir praturtintas šiuolaikiniais mieste prieinamais produktais bei galimybėmis, pvz. tiršta kaimiška grietinė pakeista grietinėlės sūriu (kaip "Philadelphia") ir "parduotuvine" grietine.
"Vėlykę" būtina paruošti 2-3 dienos prieš šventę, nes tiek užtruks sūrio slėgimas šaldytuve. "Vėlykės" paruošimui naudojami 5 mm dydžio kubeliais susmulkinti cukatai arba šviesūs džiovinti vaisiai: ananasai, mangai, papajos, obuoliai be žievelių, abrikosai, bananai ir gelsvos razinos. Aš dažniausiai naudoju keletą savo gamybos cukatų arba perku džiovintų tropikinių vaisių mišinį, pašalinu tamsius ingredientus, o palikusius šviesius gabalėlius sukapoju peiliu. Mano nuotraukoje matyti, kaip džiovintos figos paleido oranžinę spalvą, mat jų sausi kubeliai po cukraus pudros ir krakmolo danga atrodė švelniai rožiniai ir aš jų per klaidą nepašalinau iš mišinio. Ideali "Paska" turi būti balta, vaisiai ir riešutai vos matomi: lyg užuomina, jog tai nepaprastas varškės sūris. Viena kita kokoso drožlė iš mišinio netrukdo "Vėlykės" skoniui, tačiau kokosas neturi dominuoti - migdolas čia karalius.
"Vėlykės" skonis švelnus, konsistencija tiršta, primena saldaus sūrelio, bet tąsesnė ir turtingesnė aromatais bei skoniais. Smulkūs vaisiai ir riešutai suteikia galimybės ilgiau pakramtyti bei pasimėgauti šiuo senovišku Lietuvišku delikatesu.
Reikmenys:
- sūrmaišis arba merlė (gali būti labai švari sintetinės smulkaus tinklelio užuolaidos atraiža),
- koštuvas arba smulkus rėtis, ir kiek už jį didesnis dubuo ar puodas,
- svoris sūriui paslėgti (sterilus akmuo arba stiklainis su agurkais).
- 350 g nerūgščios, labai šviežios varškės
- 350 g grietinėlės sūrio (baltas tepamas sūris be prieskonių, kaip Philadelphia)
- 200 g sviesto
- 1 stiklinė balto cukraus
- 1 stiklinė grietinės, ar mažiau
- 1 stiklinė baltų (be žievelių), išilgai pjaustytų migdolų
- 0.5-1.5 stiklinės smulkiai sukapotų cukatų arba džiovintų vaisių
- 20-30 vnt. tamsių razinų, mėlynių arba spanguolių - papuošimui
- Sūris, varškė ir sviestas turi būti kambario temperaturos. Nedidelėmis dalimis dedame varškę į koštuvą ir šaukštu triname. Gausis tokie purūs varškės trupiniukai, kaip sniegas.
- Migdolus lengvai pakepiname orkaitėje arba keptuvėje: riešutai turi būti sausi ir kieti, bet neparudavę - nekepinti migdolai sūryje labai suminkštėja per 3 dienas, tad maloniau kramtyti traškius riešutus minkštoje masėje.
- Dideliu šaukštu gerai ištriname sviestą su cukrumi. Įmaišome grietinėlės sūrį, po to varškę. Turi gautis vientisa tiršta masė; jei masė perkieta (varškė labai sausa), dedame grietinės po 1 Valg. Š. ir maišome. Grietinės dedame ne daugiau nei 1 stiklinė (250 ml).
- Dabar įmaišome migdolus ir smulkiai sukapotus cukatus arba vaisius.
- Koštuvą arba rėtį uždedame ant paruošto didesnio indo. Koštuvas/rėtis neturi klibėti ar siekti indo dugną, nes ten rinksis skystis. Dvigubą merlę įklojame į rėtį. Sukrečiame visą paruoštą sūrio masę ir tvirtai surišame įstrižus merlės kampus. Tokio sūrio mazgas turi būti viršuje, per sūrio vidurį. Jeigu merlės galus suimsite gumute, tai paruoštame sūryje įdubimas bus mažesnis.
- Uždengiame sūrį lėkštute, statom į šaldytuvą ir paslegiame. Aš dažniausiai išbalansuoju didelį šaldytuve esantį stiklainį ar sukraunu bokštą skardinių. Lėkštutė turi būti šiek tiek mažesnė negu koštuvo/rėčio skersmuo, kad slegiant neužstrigtų ant jo paviršiaus.
- Slegiame mažiausiai parą, o geriau 2 ar 3 dienas. Kasdien bent 2 kartus išpilame indo apačioje privarvėjusį skystį.
- "Vėlykė" pateikiama apversta, ant paviršiaus iš razinų sudėliojama Jėzaus Kristaus vardo graikų kilmės monograma (dvi sujungtos raidės: X ir P); arba senovės lietuvių saulės ženklas, jeigu švenčiate pagoniškai; arba tiesiog pavasarinis žiedas, jeigu švenčiate gamtos pabudimą.
Kadangi VELYKOS neturi nieko bendro su Vėlinėmis, tai ir rašykime jas teisingai, t.y. su E, ne su Ė. Kaip vadinti patiekalą - tai jau Jūsų reikalas (su e ar su ė).
AtsakytiPanaikintiTeiginys "senoviškas lietuviškas delikatesas" irgi verčia šiek tiek suabejoti, nes antrasis skanėsto pavadinimas "Pascha", vartojamas ir slavų virtuvėje.
Jei skaitote rusų kalba:
http://ru.wikipedia.org/wiki/%CF%E0%F1%F5%E0_%28%E1%EB%FE%E4%EE%29
http://www.skoropaskha.ru/history.html
http://www.kulina.ru/articles/47869/
http://gotovim-doma.ru/article/paskha.php
http://www.syrnikov.ru/Mycookery/Pasha.html
"...Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus..."
AtsakytiPanaikintiPaska - krikščionių šventė, kildinama iš judaizmo Passover. Rusų kultūra turėjo ir turi labai daug įtakos iš lietuvių kalbos, kultūros, papročių ir t.t. Nusimanantys rusų istorikai apie tai rašo ir pripažįsta šių dviejų kultūrų sąsajas. Šiandien Rusijoje šovinizmo nuotaikose pasidarė "madinga" teigti, kad viskas, įskaitant kitų tautų kultūras ir kalbas, kilo iš Rusijos. Būtent taip: "Paska" Lietuvos teritorijoje būdavo vadinama krikščionių šventė, Pascha su "ch" atėjo vėliau.
Aš sutinku, kad šiandien žmogus sieja Vėlykas su kitomis prasmėmis, niekas nelaukia vėlių sugrįžtant :)
O dėl recepto lietuviškumo aš neabejoju, nes ta mano šeimos dalis, iš kur jis atėjo, amžių amžiais buvo ir yra lietuviai.
http://www.patiekalai.lt/straipsniai-velyku-paprociai/
Vienas mano pažįstamas lietuvis, daug metų gyvenęs Maskvoje, teigia, jog buvo šokiruotas pamatęs kaip rusai per Vėlykas neša kiaušinius ir degtinėlę į kapus...
AtsakytiPanaikintiLotynų Amerikos katalikai turi paprotį per Vėlykas iš palmių lapų pintus kryžius nešti į kapus ir švęsti kapinėse...
Šiandien lietuviai nesieja savo šventės su vėlėmis, bet apie tai byloja išlikęs šventės pavadinimas: Vėlykos.
http://www.lkz.lt/startas.htm
AtsakytiPanaikintiLietuvių kalboje visgi Velykos rašomas su E...
Būtinai norėčiau šioms Velykoms išbandyti šį receptą. Praeitais metais teko ragauti "Paską" - skonis labai suintrigavo :)būtinai reikės pabandyti šais metais pačiai pagaminti. Ačiū už pasidalijimą receptu! :)
AtsakytiPanaikintiTurime draugų, su kuriais jau keletą metų švenčiame lygiadienius rugsėjo 23 ir kovo 20, be jokių religinių nukrypimų. Gaila, kad tik dabar pamačiau šitą receptą, bet būtinai pasinaudosiu ateinančiais metais pavasarį. Patinka, nes receptas be žalio kiaušinio, vegetariškas ir be rizikos susirgti salmonelioze :)
AtsakytiPanaikintiLietuvos istorija yra senesnė negu krikščionybė ar katalikybė, tad mūsų šventės nebūtinai turi sutapti su krikščioniškomis kalendorinėmis šventėmis.
PanaikintiOi, juokdariai! Vegetariška varškė! Nuo kada? Na, nebent sojų varškę dėsit, bet tai jau nebus tas pats patiekalas, apie kurį kalba recepte.
PanaikintiAnonimiškas: jūs painiojate sąvokas "veganiškas" ir "vegetariškas".
Panaikintikoks šio dalyko skonis? :)
AtsakytiPanaikintiMan pirktinis varškės sūrelis - lipnus ir persaldus, sprangus kai prilimpa prie gomurio. Šio Velykiško torto skonis kažkiek primena saldų varškės sūrelį, bet kadangi visi naudojami ingredientai būna rinktiniai švieži ir skanūs, tai nėra lipnumo, nebūna persaldu. Gerai pavykusi "Paska" tirpsta burnoje, jos skonis subtilus, ant liežuvio pasitaikantys riešutėliai smagiai kramtosi. Prie espresso kavos stiprumo - fantastiškai derantis švelnumas.
PanaikintiAnonimiskam - skonis panasus i saldu varskes surelio skoni. Suomijoje pries Velykas prekybos centruose parduodama paska;o pavadinimas uzrasytas taip: "Pasha". Puikus tinklarastis, daug ismokau, aciu
AtsakytiPanaikintiLietuvos istorija yra senesnė negu krikščionybė? :D :D :D - na čia gerai "užlenkėte" :) nebent turėjote mintyje krikščionybę Lietuvoje...
AtsakytiPanaikintio dėl recepto nesiginčysiu - atrodo ir skamba skaniai
Lietuvos archeologiniai radiniai siekia 5 tūkst. metų prieš Kristų - tai akmeniniai įrankiai ir įnagiai iš akmens amžiaus. Gal matėte Palangos muziejuje iš gintaro pagamintą žmogeliuko figūrėlę? Ji datuojame 3 tūkst. prieš Kristų (neolitas). Tad mūsų krašte menas, kultūra egzistuoja gana seniai. Krikščionybė Lietuvoje skaičiuojama tik nuo 1387 metų. Lietuvių pagonybės tradicijos, kai kurios įkooperuotos į krikščionybės ritualus, išliko iki šiandien. Velykos (Pascha), Kalėdos (Kristmas), Rasos (Šv Jonas), Užgavenės (Pelenų dienos išvakarės), Žolinė (Marijos ėmimas į dangų), pavasario mugė Jomarkas (pervadinta Kaziuku) - visa tai pagoniškos tradicijos, kurių nebuvo įmanoma panaikinti, tad krikščionybė jas įkoperavo į savo švenčių kalendorių ir sutapatino su kitais įvykiais. Kituose kraštuose irgi tas pats įvyko, kaip pvz. Afrikos ir kai kurių salų Vudu tradicija ikoperuota į jų krikščionybę, Japonojos pagonybė įkoperuota į jų budizmą... Lietuvos pagonybės tradicijos išlikimas - vienas ryškiausių pasaulio kultūrose. Mes juk užsispyrę, vienok :)
PanaikintiPatiekaliukas geras, viskas su juo tvarkoje. Tik nedarykit sau gėdos tvirtindama, kad jis lietuviškas. Jis slaviškas ir ne kitaip. Domėkitės giliau, nors, matau, rašote daug traktatų, tačiau informacija pas jus kažkaip keistai susimaišius. Atsirinkit pagaliau kas prie ko. O už receptą - ačiū. Ant mūsų Velykinio stalo bus ir slaviškų, ir itališkų, ir, žinoma, lietuviškų patiekalų. Ir nesiruošiame gėdytis ar slėpti įvairovės.
PanaikintiSlavai turi savo "Пасха" (su kiaušiniu), o Baltai turi savo "Vėlykę". Ir nėra įrodymo, kieno receptas senesnis, kas autorius. Šį receptą gavau iš tetos, o ji tvirtina, kad taip Lietuvoje gamino "Vėlykę" jos mamos (gimusios 1920 m.) prosenelė. Ta 19 a. giminės šaka (pavardė Vaidotai) lyg ir neturi slaviškų giminių, jie emigravo į JAV 20 a. pradžioje. Išsaugojo šeimos receptus ir pritaikė šiandienai. Esu tikra, kad slavai turi aibę panašių receptų, aš į juos nesikėsinu, neneigiu. Pateikiau savo lietuvišką ir tiek.
Panaikinti